Eglė Barauskaitė Volkė: „Bulgarija sužavėjo paprastumu“

2018-aisiais  rubriką apie lietuvius Bulgarijoje nutariau pradėti pokalbiu su lietuvių bendruomenės pirmininkė Egle Barauskaite Volke. Kviečiu susipažinti su jau nuveiktais darbais, planais ir vis gausesniais, turiningesniais renginiais. Eglė – kompanijos siela, idėjų generatorė, puiki organizatorė, gebanti suburti žmones ir turinti savyje daug šilumos, kuria nuoširdžiai dalinasi. Ji paperka meile žmonėms. „Žmonės buvo, yra ir, tikiu, bus mano oras“, – prisipažįsta.

Nors pirmas įspūdis po komandiruotės Bulgarijoje liko itin slogus, po ilgos pertraukos likimui susidėliojus taip, kad teko čia atsikraustyti, ji vis geriau pažįsta šią Balkanų šalį ir jaučiasi lyg namuose. Savo atradimais moteris dalijasi su Kliukarkos skaitytojais.

„Žmonės buvo, yra ir bus mano oras“, – sako Lietuvių bendruomenės Bulgarijoje pirmininkė Eglė Barauskaitė Volkė.

Kada pirmą kartą apsilankei Bulgarijoje ir kokį įspūdį ši šalis paliko?

Bulgarijoje darbo reikalais buvau prieš kokių dešimt metų. Iš tos kelionės pamenu tik panoraminį vaizdą nuo kalno, „Happy“ restoraną ir daug daug kioskų, netvarkos, gatvėse sukabintų skalbinių bei čigonų. Viskas atrodė baisu ir nešvaru, net Kinija palikdavo šviesesnį atminimą. Bulgarija tąkart man labai nepatiko. Žinojau, kad į šią šalį niekada negrįšiu. Net ir vyras žinojo, kad jeigu jį pagal sutartį siųstų dirbti į kurią nors šalį, kurioje įmonė turi savo padalinius, sutiksiu vykti bet kur, tik ne į Bulgariją.

Vis tik prieš nepilnus 3 metus su šeima dėl vyro darbo persikėlėt būtent į Bulgariją. Su kokiais iššūkiais susidūrėt, kaip sekėsi apsiprasti? Kas labiausiai nustebino?

Su šeima atvykom 2015 metų vasarą. Atvažiavom ne iš Vilniaus, o iš Latvijos pajūrio Jūrmalos, kur kasdien pėdos lietė smėlį, kur akys grožėjosi ramia arba siautėjančia jūra, kur vaikai klykavo garsiau už maitinamas žuvėdras (beje, ne tokias įkyrias kaip čia, Bulgarijos pajūry). Tad tądien, kai sužinojau, kad mano svajonių namai keliasi į „svajonių šalį“, pradėjau mėtyti centus į jūrą, kad tik greičiau vėl grįžčiau į Jūrmalą.

Bet į Bulgariją atskridom. Pernakvojom ir pabudau su jausmu, kad aš namie. Iki šios dienos laukiu, kada ištiks tikėtasis adaptacijos periodas. Svetimas butas, svetima šalis, svetimi žmonės tapo namais. Kai būname Lietuvoje, visada laukiame, kada galėsime grįžti namo… į Bulgariją. Būtent šis jausmas labiausiai nustebino ir stebina iki dabar.

Išlaikyti namų jausmą svetur Eglei padeda šeima. Kai visi kartu, skirtumo, kur kurstyti šeimos židinį, beveik nelieka.

Kaip keitėsi Tavo nuomonė apie Bulgariją laikui bėgant?

Kasdien tik gerėjo. Nebuvo nė dienos, kad būčiau nusivylusi šia šalimi. Bulgarija papirko paprastumu. Visapusiškai – žmonių paprastumu, gyvenimo paprastumu. Čia lyg ir šypsenų daugiau, ir saulė ryškesnė. Aišku, jos gerokai daugiau, todėl gyventi paprasčiau nei Lietuvoje.

Jei grįžčiau į gimtinę, labiausiai trūktų šilto oro. Nors čia – ne Ispanija, būna lietingų dienų, o pūgos užpūsto automobilį tiek, kad reikia ne tik kastuvo, bet ir traktoriuko, saulė čia išlenda daug anksčiau ir daug vėliau ji slepiasi žiemoti nei gimtojoje šalyje. Taip pat Lietuvoje trūktų laisvalaikio galimybių – kalnų žiemą, bulgariško pajūrio ir per kelias valandas automobiliu pasiekiamos mane pavergusios Graikijos. Taip pat tektų priprasti ir prie didesnių kainų. Lietuvoje vargu ar vyras nupirktų tris dėžes trešnių savaitės asmeniniams pusryčiams.

Kokie esminiai gyvenimo Lietuvoje ir Bulgarijoje skirtumai? Ko galėtume vieni iš kitų pasimokyti?

Pagrindinis skirtumas slypi žmonėse. Jie sukuria aureolę aplink save. Kaip bebūtų keista, aš Bulgarijoje matau daugiau laimingų žmonių nei Lietuvoje. Pastarojoje visi viskuo arba bent daug kuo nepatenkinti. Gyvendama šioje rožių šalyje tarytum užsidėjau ankščiau mitu atrodžiusius „rožinius akinius“. Būtent čia išmokau įžvelgti daugiau pozityvumo, paprastumo, džiaugtis ir grožėtis. Džiaugtis ne batais, suknele, auskarais, o kalnais, vaizdais, jūra. Niekad nefotografuodavau peizažų, o čia  nuolat kažką įsiamžinu. Grožiuosiu, mėgaujuosi.

Esi lietuvių bendruomenės Bulgarijoje pirmininkė. Papasakok šiek tiek plačiau apie šią organizaciją.

Pirmininkė esu beveik tiek, kiek esame Bulgarijoje. Mūsų bendruomenė nėra oficialiai įsteigta organizacija, bet ji lygiavertiška oficialiai įsteigtai savo veikla, vidumi,  šventėmis, siekiais (burti, vienyti, stiprinti).

Jei skaičiuotume visus, kuriuos žinome ir kurių nežinome (nes yra lietuvių, kurie neapsiskelbė gyvenantys čia), Bulgarijoje gyvena daugiau nei šimtas tautiečių. Dalyvaujančių veikloje, žinoma, ženkliai mažiau. Bet aš niekada nesitikiu šimtaprocentinio efektyvumo. Norai ir galimybės dalyvauti įvairiose veiklose priklauso nuo daugybės faktorių. Sinergijos užtenka iš tiek, kiek mūsų susirenka bendrai veiklai. Nesvarbu ar tai Kalėdinė šventė, Joninės, labdaros mugė ar pavienis vakarėlis.

This slideshow requires JavaScript.

Kokius tikslus sau keli kaip bendruomenės pirmininkė? Kokie keliai atveda lietuvius į Bulgariją?

Mano tikslas vienas – kad būtume kaip muškietininkai: „vienas už visus, visi už vieną“. Tokio jausmo gyvenant svetimoje šalyje labai reikia. Nežinau, kiek man pavyksta ir ar pavyksta, bet stengiuosi burti ir jungti į vieną krūvelę.

Man visada labai reikėjo žmonių. Jie visada buvo, yra ir, tikiu, bus mano oras. Tad ir bendruomenę noriu matyti vienalytę.

O tie, kurie čia gyvena, yra kelių stovyklų atstovai: arba meilės, arba darbų imigrantai. Abejoju, ar yra tokių, kurie pasišildę po Bulgarijos saule nusprendė likti čia būtent dėl jos kaitros ir jūros bangų šilumos, lyginant jas su lietuviškos jūros.

Ką jau pavyko įgyvendinti vadovaujant bendruomenei – kokiais projektais, renginiais, pasiekimais labiausiai džiaugiuosi, didžiuojiesi?

Didžiausias bendruomenės projektas yra kasmet gruodį vykstanti tarptautinė labdaros mugė. Bendruomenės nariai prie kilnaus tikslo prisideda savo lėšomis, laiku ir visomis išgalėmis, o kitoms šalims daugiau padeda ir įmonės, ir ambasados. Būtent šis renginys man yra mūsų bendruomenės vienybės simbolis. Taip pat drauge minime šventes, sukaktis. Kasmet uždegame Sausio 13-osios žvakutes, visi būriu švenčiame Vasario 16-ąją ir Kovo 11- ąją. Šįmet vėl bandysime surengti baltų staltiesių Velykas. Prieš kelis metus itin šiltai ir jaukiai jas sutikome vienuolyno kiemelyje. Gimė nuostabi Joninių tradicija – jas renkamės švęsti ypatinga aura garsėjančiame Slavyani kaime, kurį jau netrukus galėsime vadinti lietuvių kaimeliu. Jungiamės ir prie tarptautinių renginių, bėgame 5 kilometrus už Lietuvą. O žiemą pasitinkame prie Kalėdinio stalo.

Labai džiaugiuosi ir nauju renginiu –  moterų vakaru. Kartą į ketvirtį renkamės tik mes: žavios, pasidažiusios, be vyrų, vaikų, puodų ir pasiruošusios švęsti moteriškumą!

This slideshow requires JavaScript.

Šiais metais Lietuva švęs atkurtos Nepriklausomybės 100-metį. Kaip šią sukaktį minės Bulgarijos lietuviai? Ką Tau asmeniškai reiškia ši šventė?

Paprastai orientuodavomės į galimybę tiesiog susiburti. Šįmet nusprendėm, kad šventė reikalauja būti paminėta oficialiau. Ketiname rinktis kulinarijos studijoje,  gamintis būriu lietuvišką vakarienę ir vakarą pratęsti susikurtoje kamerinėje aplinkoje prie lietuviško filmo.

Man ši šventė reiškia labai daug. Pirmiausia – valstybingumą.

Kad gera jaustis lietuvaite, labiausiai pajaučiau gyvendama už Lietuvos ribų.

Kokie dar renginiai, projektai, susitikimai, kitos veiklos šiemet laukia Bulgarijos lietuvių? Ar bendruomenės nariai iniciatyvūs, veiklūs? Ko norėtųsi daugiau, ko jiems palinkėtum?

Metai tik prasidėjo, tad mūsų laukia visi įprasti ir po truputį gimstantys renginiai, tradicijos. Kad visa tai tęstųsi ir turėtų ateitį, noriu ir linkiu iniciatyvumo. Kartais jo reikia ne tiek organizuojant, kiek dalyvaujant ir paliekant žinutę, kas patiko, o kas ne, ką kiekvienas mūsų norėtų keisti, arba ko nekeistų į nieką. Juk tie, kas ruošia renginius dėl bendruomenės, stengiasi dėl visų, o ne dėl savęs. Tad bendras poreikis yra pats svarbiausias.

Kaip dažnai su šeima lankotės Lietuvoje? Kaip pavyksta susikurti namų jausmą svetur? Gal yra dalykų, kurie visad keliauja kartu?

Pirmais metais į Lietuvą grįžome keturis kartus. Ir labai ten skubėdavom, nesvarbu, koks už lango oras. Dabar jau tapome išrankesni. Grįžtame šeimos šventėms – Kūčioms, Kalėdoms, kurių neįsivaizduoju kitaip nei Lietuvoje. Tas laikas man labai ypatingas, nes jau yra užgimusios tradicijos su žmonėmis, kuriuos turime ir mylime Lietuvoje. Dėl jų ir pas juos ar pūgos, ar lietūs visada grįšime sutikti Naujus. Kitas kartas daug šiltesnis, nes grįžtame vasarą, liepos mėnesį. Dažniausiai šis apsilankymas yra duoklė vaikams ir jų lietuvių kalbai.

Namų jausmą svetur susikurti labai lengva, kai šalia yra visa šeima. Mes gyvename tuo pačiu ritmu, tomis pačiomis tradicijomis, tomis pačiomis šventėmis.

Tad didelio skirtumo kurioje žemėlapio vietoje rusena mūsų namų židinys, nejaučiame.

Visada su mumis keliauja nuotraukos ir lietuviškų knygų biblioteka. Visa kita pakeičiama ir įsigyjama. O akimirkos ir mūsų raštas turi būti po akim ne tam, kad nepamirštume, o tam, kad nuolat prisimintume.

Gyvendami užsienyje, kiekvienas esame savotiški savo tautos ambasadoriai. Ką dažniausiai pasakoji apie Lietuvą bendraudama su bulgarais, kitų šalių žmonėmis?

Pirmiausia lyginu orus. Visada išskiriu Vilniaus senamiestį ir Trakus – savo mylimiausias vietas, kurių išssiilgstu. Sofija man nėra tokia graži, išpuoselėta, atnaujinta ir prižiūrėta kaip mano miestas.

Kai kalbu apie Lietuvą, visada pasakoju apie tai, kas mums svarbiausia – mūsų draugus ir turėtas tradicijas. Štai ko labiausiai man trūksta – vakarų, dienų, savaitgalių, švenčių, šiokiadienių, neplanuotadienių su tais VIENINTELIAIS.

Ką rekomenduoji pamatyti lietuviams Bulgarijoje? Kur pati vedi svečius, ką patari vykstantiems atostogauti?

Kelis sykius turėjau būti gide savo svečiams. Turiu pastebėti, kad tai sunki užduotis, nes Sofija man nepasirodė turistinis miestas. Bet vasarą smagu pasivaikščioti po centrą, susiorganizuoti pikniką kalno viršūnėje. Man patinka bulgariškas pajūris. O žiemą, žinoma, turime savo Alpes, kuriomis tikrai didžiuojamės. Savo svečius būtinai vežame į Borovets ar Bansko kurortus. Patariu nesusikelti lūkesčių ir paprasčiausiai mėgautis saule arba sniegu. Taip pat kainomis. Žiemos gana šiltos ir saulėtos, todėl nėra geresnės vietos pasimėgauti kontrastu, kaip centrinės gatvelės lauko kavinėje užsidėjus saulės akinius atsisukti į saulę ir gerti kavą.

Eglė džiaugiasi aktyvaus laisvalaikio galimybėmis Bulgarijoje.

Bulgarija turtinga ir slidinėjimo kurortais.

Ką veikti Bulgarijoje yra ne tik vasarą, bet ir žiemą.

Borovets kurorte yra ką veikti visai šeimai.

Nors miestuose sniegas žiemą Bulgarijoje neužsilaiko – ranka pasiekiami kalnai ir snieguotos pramogos.

Kuo labiausiai didžiuojiesi būdama lietuve?

Tai mano tėvų namai, jų tėvų gimtinė. Tai mano šeimos istorija plačiąja prasme. Lietuvoje aš užaugau, čia gimė mano vaikai ir gimė mano pačios šeima. Tautybe didžiuojuosi, kaip savo pavarde.