Nors iš pradžių kategoriškai nenorėjo kraustytis į Bulgariją ir sakė, jei karjeros galimybės atsirastų kitoj šaly, gal dar pasvarstytų, vis tik leidosi į nuotykį ir dar nespėjo pasigailėti.
Viena šviežiausių lietuvių šeimų Bulgarijoje – Antuliai. Nors vyrui gavus darbo pasiūlymą Sofijoje norėjo jį kategoriškai atmesti, kiek pasvarstę nutarė tarti Bulgarijai TAIP ir leistis į gyvenimo nuotykį. 2019-iuosius visa šeima jau sutiko Sofijoje. Bulgarijoje gyvenantys lietuviai džiaugiasi galimybe pažinti šią šalį ir proga vaikams išmokti naują kalbą bei lengvai prisitaikyti prie pokyčių. Su Irmante Antuliene kalbamės apie lūkesčius prieš atvykstant ir pirmųjų metų įspūdžius.
Bulgarija – pirmoji šalis, kur jūsų šeimai teko kraustytis. Buvot iš tų įsitikinusių, kad niekada neemigruos. Ką žinojote apie šalį prieš atvykdami, kokių lūkesčių turėjote?
Laimingai gyvenome Lietuvoje, tad niekada nebuvo noro ir poreikio kažkur emigruoti. Vis tik svarstydami visus už ir prieš, nusprendėme išlipti iš komforto zonos ir pabandyti. Juk tokia galimybė gali ir nepasikartoti. Apie Bulgariją žinios buvo menkos. Daugiausiai buvome girdėję apie vasaros atostogas, tad šalis asocijavosi su saule ir jūra. Tikėjomės, kad bus žymiai šilčiau nei Lietuvoje, bet gyvename Sofijoje, kurios orus reguliuoja supantys kalnai, tad teko nustebti – orai žiemą ir pavasarį buvo visiškai lietuviški, vėsus pavasaris užsitęsė net ilgiau nei Lietuvoje, tačiau pirmasis ruduo pranoksta lūkesčius – spalio pabaigoje dar mėgavomės malonia šiluma dieną ir dėvėjome vasarinius rūbus. Nors vietiniai sako, kad tai netipiškas ruduo, turėtų lyti. Džiaugiamės netradiciniu rudeniu ir vis dar lepinančia saulute.
Manėme, kad čia visi kalba rusiškai, nes naudoja kirilicą. O situacija tokia pati kaip Lietuvoje – kas prisimena sovietų laikus, moka rusiškai, o jaunimas jau puikiai bendrauja angliškai ir net nesupranta rusų kalbos. Tačiau taip pat nustembu, kai vietiniai, sužinoję, jog esame iš Lietuvos, net neabejoja, kad mokame rusiškai. Turiu juos nuvilti – mūsų vaikai šios kalbos jau nesupranta. Dar tikėjomės žemesnio pragyvenimo lygio. Pigesnes prekes ir paslaugas pastebėjome tik mažesniuose miesteliuose vidury Bulgarijos. Sostinėje pajūryje kainos europietiškos.
Maloniai nustebino slidinėjimo kurortai. Nebuvome apie juos nė girdėję, o čia nemenkas vietų pasirinkimas tiek pradedančiajam, tiek patyrusiam slidininkui. Grįžę į Lietuvą jau žinosime, kad yra puiki galimybė slidinėti net tik populiariausiose Europos slidinėjimo kurortuose, bet ir Bulgarijoje.
Ar ilgai ruošėtės kelionei? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus? Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko ir tenka susidurti?
Išskyrus būsto paiešką jokio papildomo pasiruošimo nereikėjo – susikrovėme daiktus ir atvykome. Čia Europa ir viskas labai panašu į mūsų šalį. Iškart aplankė jausmas, kad esame lyg namie – automobiliai tokie patys, parduotuvės tos pačios, prekės beveik visos tos pačios, kad esame Bulgarijoje priminė tik Sofiją supantys kalnai ir girdima kita kalba. Tad didžiausias iššūkis kol kas tai, kad nėra tiesioginių skrydžių Vilnius-Sofija. Tai pabrangina lėktuvo bilietų kainas ir artimieji negali kada panorėję aplankyti. O jei kyla klausimų, visada pagelbėja lietuvių bendruomenė, kurioje gali gauti ne tik patarimų, bet ir drauge sutikti šventes, smagiai praleisti laiką.
Užgavėnes švieži emigrantai minėjo su Bulgarijos lietuviais.
Kuo jums svarbi lietuvių bendruomenės Bulgarijoje veikla? Gal turite idėjų, kaip dar labiau išplėsti, sustiprinti ją? Kokių veiklų norėtųsi daugiau?
Atvykę buvome vieni svetimoje, nepažįstamoje šalyje be draugų, artimųjų, giminių, tad įsitraukimas į lietuvių bendruomenės veiklą, pažintys ir naujos draugystės su lietuvių šeimomis labai palengvino adaptaciją. Džiugu, kad lietuviai šiltai ir prasmingai švenčia Lietuvai svarbias šventes. Viskas atrodo tobula, net nėra minčių, kaip galėtų būti kitaip.
Socialiniame tinkle sukūrėte puslapį AntuliaiBulgarija, kur pasakojate apie keliones po šalį. Kas labiausiai patiko? Ką dar norėtumėte pamatyti?
Kiekvieną kartą išvykus, o ir būnant Sofijoje, prie lietuviškų lygumų įpratusią akį vis dar stebina kalnų didybė ir grožis, nuolatinė spalvų kaita, jų draugystė su debesimis ir rūku.
Turiu Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos knygą „Prisijaukinti Bulgariją“. Kiekvieną kartą ją atsivertusi suprantu, kiek dar norisi pamatyti, tiek daug neaplankytų miestų ir miestelių, gamtos grožybių. Bulgarija be galo graži ir turtinga. Vasarą – jūra, žiema – kalnai. Didelis privalumas ir geografinė padėtis – per pusdienį gali nuvykti į Graikiją, Turkiją.
Puslapį kūriau galvodama apie artimuosius, bet jaučiau, kad mūsų bulgariška patirtis gali būti įdomi ir didesniam ratui norinčių geriau pažinti šią šalį. Deja, kol kas nepavyksta skelbti tiek įrašų, kiek tikėjausi. Apie kai kurias išvykas informacijos niekaip nesukeliu nuo pavasario.
Išvykdami visi tampame neoficialiais savo šalies ambasadoriais. Ką pasakojate apie Lietuvą bulgarams? Kokių klausimų sulaukiate? Kaip naujokus priima vietiniai?
Kai pasakydavau, kad esu iš Lietuvos, ne kartą teko išgirsti klausimą, ar iš Rygos. Dabar iš karto prisistatau, kad esu iš Lietuvos, Baltijos šalies, sostinės Vilniaus.
Mūsų atvykimas nėra tipinis įsiliejimas į vietinių gyvenimą. Gyvename miesto dalyje, kur įsikūrę daug atvykėlių iš kitų šalių, sūnus lanko anglų kalbos mokyklą, dukra – anglų kalbos darželį, kur nuolat bendraujame su užsieniečiais. Bulgarų yra, bet jie turi savo draugų ratą, savo gyvenimus, darbus ir net nelabai jiems mes įdomūs. Net pačią bulgarų kalbą tenka girdėti tik parduotuvėse, nes visur kitur supa anglų, rusų ir kitos užsienio kalbos.
Kokių planų čia turite? Ar ketinate likti ilgam?
Vyras dirba tarptautinio kapitalo įmonėje, aš šiuo metu esu namų šeimininkė, manau, būsime tol, kol vyras dirbs.
Jei ne kalnai ir svetima kalba, Irmantė tikina, kad galėtų užsimiršti, jog yra Bulgarijoje, o ne namuose.
Dažnai mintis apie tautinę tapatybę sustiprina atstumas, kita šalis. Ką reiškia būti lietuve Bulgarijoje ir čia auginti vaikus? Kaip mažieji reagavo į šalies pakeitimą?
Sūnus kraustymosi metu buvo septynerių, jau suprato, kad laukia didžiulės permainos, tad labai tam priešinosi. Norėjo likti gyventi Lietuvoje su močiute, tikino, kad puikiai išgyvens, nes pats jau moka susitepti sumuštinių, tačiau dabar labai džiaugiasi, kad esame čia. Lietuvos pasiilgo, bet prisipažino, kad norėtų į ją grįžti kartu su mokykla, kurią lanko Bulgarijoje. Mažoji, kuri dar trejų neturėjo, nelabai suprato, kas per kelionė jos laukia. Dabar suvokia, kad seneliai toli, kad turime kažkur namus ir vis teiraujasi, ar visus daiktus pasiimsime, kai į juos grįšime.
Nuo rugsėjo sūnus mokosi lietuvių kalbos nuotoliniu būdu, kad grįžus nebūtų sunku grįžti į lietuvišką mokyklą. Būnant lietuve Bulgarijoje ir auginant čia vaikus norisi daugiau dėmesio skirti savo šaliai, jos šventėms, gimtąjai kalbai, net rūbai pasiūti Lietuvoje ar su lietuviška atributika tapo mielesni.
Trys dalykai, ką būtina žinoti kiekvienam, planuojančiam ar svajojančiam (pa)gyventi Bulgarijoje.
- Čia nėra taip pigu, kaip kalbama;
- Čia būna ir šalta;
- Čia ta pati Europa, tad nėra reikalo bijoti nežinomybės.
Kliukarka 
Diskusija
Kol kas komentarų nėra.