Giedrė Fledžinskienė: „Gyvenimas Bulgarijos kaime mane nuramino“

Giedrė Fledžinskienė Bulgarijoje rado ramybę.

Iš Lietuvos į Bulgariją, iš sostinės į kaimą, iš aktyvios veiklos į pensiją – šie pokyčiai dailininkę modeliuotoją, Vilniaus dizaino kolegijos steigėją ir ilgametę dėstytoją Giedrę Fledžinskienę ištiko sulaukus 72-ų. Apkeliavusi daugybę pasaulio šalių nuo Meksikos, JAV, Peru iki Japonijos, aktyvi moteris naujam etapui pasirinko, rodos, niekuo neišsiskiriantį Slavyani kaimą Šiaurės Bulgarijoje.

„Kоlumbas atrado Ameriką, o aš atradau Bulgariją“, – juokiasi Giedrė ir tikina, kad gyvenant čia trečius metus kasdien dar nutinka bent po vieną įdomų įvykį. Ji smalsiai stebi vietinių bendravimą, bando perprasti papročius, atsekti, kurios iš gausybės švenčių yra tikriausios, ragauja tradicinius patiekalus, tyrinėja etnografinį palikimą, domisi, kokie augalai čia geriausiai auga. Paklausta, ką patartų žmonėms, kurie nedrįsta imtis pokyčių, nes jaučiasi per seni, Giedrė nesistengia raginti sekti jos pavyzdžiu: „Viskas priklauso nuo žmogaus natūros. Visą gyvenimą daug keliavau, leisdavausi į žygius su kuprine, į kalnus. Visus pinigus išleisdavau kelionėms. Vietos pakeitimas man – dar vienas įspūdis, dar vienas malonumas. Ir šiandien viskas velniškai įdomu. Bet, jei žmogui nieko nesinori, niekas jo neišjudins“, – įsitikinus Giedrė. Sako, kad save nurašyti galima greitai, bet daug mieliau ne ieško kuo pasiskųsti, o ką nuveikti, sužinoti, kuo pasidžiaugti.

Sužavėjo šiluma ir lietuvių bendruomenė

Vilniuje G.Fledžinskienė gyveno itin aktyviai – vadovavo dizaino kolegijai, dėstė studentams, skubėjo į renginius, susitikimus. Pajutusi, kad gana lėkti, metas užleisti vietą jaunesniems, pamažu lėtino tempą ir ruošėsi naujam gyvenimo etapui, bet minties išvykti neturėjo. Nors Bulgarija gerą įspūdį paliko dar 1968-aisiais, kai čia atliko Dailės akademijos studentams organizuotą praktiką ir apkeliavo žymiausias vietas nuo Rilos vienuolyno iki pajūrio, lemtingu tapo antrasis apsilankymas po beveik pusės amžiaus. Į Slavyani kaimą moteris atvyko apžiūrėti sūnaus namo, kurį, įkvėptas draugų pavyzdžio, jis pirko atostogoms. 

„Spalio viduryje vaikščiojau lauke tik su linine palaidine. Ta šiluma mane pavergė. Be to, čia jau buvo pažįstamų žmonių. Yra bendruomenė, su kuria smagu susieiti“, – apie norą likti sužadinusį lietuviškiausiu Bulgarijos kaimu tituluojamą Slavyani pasakoja Giedrė. Pirmieji prieš daugiau nei dešimtmetį čia atsikraustę lietuviai – moters kurso draugė Nijolė Berenienė su vyru Adolfu. Už keleto metų prisijungė ir Giedrės brolis Linas su žmona Dalia. Tad po apsilankymo ji tvirtai apsisprendė palikti Lietuvą, kurioje kartais ištisus mėnesius nematyti saulės, dažnai lyja ir suka sąnarius. 

Kai Giedrė atsikraustė į Slavyani kaimą, čia jau ne vienus metus gyveno jos brolis Linas Kriščiūnas ir bendramokslė Nijolė Berenienė.

„Bulgarijoje atsikeliu, šviečia saulė ir iškart norisi keltis. O dar – nieko neskauda“, – sprendimu pakeisti gyvenamą vietą tebesidžiaugia lietuvė. Giedrė, draugų ir naujų pažįstamų bulgarų vadinama Giega (ilgam prilipo vardas, kuriuo pati save vadino vaikystėje, kai Giedrė ištarti dar buvo per sunku) pabrėžia, kad visą gyvenimą buvo savanaudė – darė tai, ką nori, tad ryžtas kraustytis moters artimųjų nenustebino. 

This slideshow requires JavaScript.

Nuobodžiauti ir išėjus į pensiją nėra kada

Giedrė Fledžinskienė tempą ėmė mažinti dar Vilniuje, bet nuo kolegijos veiklos visiškai neatsiriboja, naujienas seka kasdien.

„Jei ne sūnaus namas, turbūt vegetuočiau Vilniuje. Kolegija būtų likusi nuošaly, šliaužiočiau po miestą. Nesinorėtų. O čia nesijaučiu išmesta iš barščių. Su Slavyani lietuviais kiekvieną šeštadienį susitinkam bendrų pusryčių kaimo restorane, trečiadieniais važiuojame į Lovečo turgų, drauge švenčiam gimtadienius, valstybines šventes, sėdom prie Kūčių stalo, sutikome Velykas, Jonines”, – apie bendrauti mėgstančią smagią Slavyani lietuvių kompaniją pasakoja viena iš naujakurių. Ji pabrėžia, kad čia turi viską, ką ir Vilniuje, o papildomai gavo puikų orą ir pigesnį pragyvenimą. Ir svečiams yra ką parodyti – keliasdešimties kilometrų spinduliu ir olos, ir mineraliniai baseinai, ir Lovečo senamiestis, nors tolokai, bet ir jūra pasiekiama.

Pailsėti po dešimtmečių darbų nutarusi praktinio meno atstovė mėgaujasi ramiu kaimo gyvenimu, bet tykiai sėdėti ant sofos ar su kaimo moterėlėmis aptarinėti vietos paskalų ir dabar neturi nei laiko, nei noro. Galvoje vis dar knibžda skruzdėlynas idėjų – vištidėje po remonto planuoja įrengti studiją, kaimynams dovanų suvėrė lietuvišką šiaudinį sodą. Giedrė tikina, kad užsiimti visada yra kuo, tik reikia norėti. 

Nors ne viena idėja laukia, kol bus įgyvendinta, Giedrė niekur neskuba. Ramybė, lėtesnė kasdienybė, daugiau atsipalaidavimo – didžiausios Bulgarijos pamokos ir dovanos. Be veiklos nenusėdinti moteris nebekuria grandiozinių planų ir džiaugiasi, jei per dieną pavyksta padaryti nors vieną gerą darbelį. O šiuolaikinės technologijos suteikia visas sąlygas neatitrūkti nuo Lietuvos. Vilnietė žiūri lietuviškus TV kanalus, klauso „Žinių radijo“, naudojasi socialiniais tinklais, kas vakarą susiskambina su jos įkurtoje kolegijoje dirbančia anūke. Man atsiunčia visas peržiūras, diplominius darbus. Sėdžiu Bulgarijos kaime ir viską žinau“, – juokiasi Giedrė.

Kai kurie bulgarų papročiai nustebino

Viešnios teisėmis svečioje šalyje įsikūrusi lietuvė prisipažįsta, kad kai kurie bulgarų papročiai, įpročiai ir prietarai stebina iki šiol. Giedrė pastebi, kad bulgarai ne tikėjimo, o tradicijų žmonės. Štai naujagimį iki 40 dienų vengia rodyti svetimiems, kam nors mirus, skamba kaimo varpas, į kapines dažnai keliaujama tik per Vėlines, kurios čia minimos tris kartus per metus, amžinybėje besiilsintiems artimiesiems ant kapo nešama jų mėgto maisto, gėrimų, rūkoriams ir cigaretė pridegama. Skiriasi estetikos suvokimas. Namuose švaru, įeidami batus nusiauna, kiemą išsišluoja, o kas už tvoros jau mažai kam rūpi.

Bulgarai svetingi ir vaišingi, tačiau dažniausiai nemato reikalo iš anksto paruoštus patiekalus šildyti. Tokios malonės nusipelno tik riebios sriubos ar troškiniai. O kepta mėsa – kotletai, faršo dešrelės, karbonadai – dažniausiai patiekiami šalti. Gana įprastas vaizdas ant stalo – keli dubenys salotų, porcija keptų bulvių, batonas, lėkštė su mėsos kepiniais ir kiekvienam svečiui po šakutę bei stiklinę. Giedrei buvo netikėta, kad krikštynos, kuriose teko dalyvauti, apsiribojo ceremonija cerkvėje ir kavos išgėrimu kavinukėje pakeliui namo, o štai per pirmąjį vaikučio gimtadienį surengtas tikras balius, į kavinę susirinko visa plati giminė. Dar labai įprasta švęsti vardadienius. 

Maloniai lietuvę nustebino gėrimo kultūra. Nors bulgarai dažniausiai pirmiau geria stipriuosius gėrimus, o po to pereina prie silpnesnių, jaučiamas saikas. Dažniausiai po taurelės ar dviejų ugninės rakijos su salotomis, šeimininkai tradicinį gėrimą nuo stalo nukelia ir siūlo vyno ar alaus. Dauguma vaišinasi namų gamybos vynu bei rakija, savoms reikmėms gaminti šiuos svaigiuosius gėrimus čia legalu. Dažname rūsyje ar pašiūrėj sode rasi bent keletą bačkų, bet girtų gatvėje retai pamatysi. Slavyani, pasak Giedrės, kaip ir kiekvienas kaimas, turi keletą pijokėlių, tačiau ir tie nepiktybiniai.

Iššūkių neretai kyla su darbininkais, jei prisireikia remonto darbų ar pagalbos sode. Pažadai dalijami lengvai, bet laiko ir tvarkos suvokimas neretai skiriasi nuo lietuviško. Meistras gali neatvykti, jei lyja ar per karšta, nesivargindamas įspėti apie pasikeitusius planus, lyg tai būtų savaime suprantama. O pasitaikė Slavyani lietuviams ir atvejis, kai išskubėjęs pasiimti įrankių, pagalbinkas negrįžta jau keletą metų. Tad radę nors kiek zgrabniau dirbantį, tautiečiai dosniai rekomenduoja ir kitiems. 

Giedrę domina ne tik vietos valgiai, šventės, statybų ypatumai ar daržo gėrybės, bet ir amatai. Liaudies meno mylėtojai skauda širdį matant kaip vietiniai nevertina autentiško palikimo. Kaime jau nebeliko audėjų, o rankų darbo prijuostės, lovatiesės dažnai guli numestos kur kampe su senais skudurais ar vietoj puodkelių naudojamos. Lietuvė ėmėsi gelbėti aptiktus kūrinius – siūlėsi pirkti, bet visi davė dykai, kaip padėką tik saldainių sutiko paimti. Etnografija besidominti moteris pasakoja, kad vienas jos pirktas rankom austas takas labai primena tipišką lietuvišką lovatiesę. Bet panašumus paaiškina technologinės galimybės – audimo staklės riboja raštų pasirinkimą, tad skiriasi dažnai tik spalviniai sprendimai.

Giedrė surinko tradicinių austų prijuosčių iš vietinių moterų ir apgailestauja, kad bulgarai patys nevertina savo liaudies meno.

Geriausiai Bulgarijos gėlynuose veši rožės.

Patarimai, svajojantiems gyventi Bulgarijoje

Svarstantiems apie antrus namus ar gyvenimą Bulgarijoje, Giedrė pataria atvykti, apsižiūrėti ir susidaryti įspūdį gyvai. O ruošiantis kelionei ir dairantis sau tinkamiausio varianto, verta pasidomėti  praktiniais aspektais.

1. Bendruomenė. Jauniems, drąsiems, iššūkių ieškantiems žmonėms gali patikti ir daugiakultūriai miestai, ir gyvenimas atokioje vietoje gamtos apsupty. Bulgarijoje išties pilna gerokai įspūdingesnių kaimų nei Slavyani, tačiau čia daugumą lietuvių vilioja stipri ir draugiška lietuvių bendruomenė. Nuolat be Giedrės gyvena dar penkios šeimos. O iš viso mūsiškiams jau priklauso 24 namai. Naujai atvykusiems avantiūristams senbuviai padeda išsirinkti namą, susiderėti kainą, susitvarkyti dokumentus, pataria pirkimo, remontų, medicinos ir įvairiais kitais kylančiais klausimais. Kaime apsigyveno ir viena lietuvių šeima su dviem mažais vaikais. Tačiau dauguma bulgariškų namų šeimininkų – pensininkai arba laukiantys pensijos, spirgantys noru kuo daugiau laiko praleisti savo naujose valdose kalnų papėdėje. Giedrė pabrėžia, kad bendruomenė suteikia saugumo, tačiau lietuviška aplinka kiek sumažina galimybę ir motyvaciją geriau išmokti bulgarų kalbą. Moteris šypsosi, kad po remontų ir aplinkos tvarkymo darbų su vietos darbininkais jos žodyne vyrauja statybiniai terminai.
2. Vanduo. Taip, šioje kalnų upių ir tyrų šaltinių šalyje prieš įsigyjant nekilnojamojo turto labai svarbu pasidomėti vandentiekio situacija konkrečioje gyvenvietėje, nes yra nemažai vietų, kur dažnos vandentiekio avarijos (dėl pasenusios infrastruktūros ir aplaidumo taisant), kai kur išsenka vandens rezervuarai (ypač daržų laistymo sezonu),o jei vandentiekio dominančiame sklype nėra, ne visur paprasta jį įvesti.
3. Susisiekimas. Kalnų kaimeliai ar kone etnografinės sodybos ištuštėjusiuose nuošaliose kaimuose vilioja savo ramybe, laukine gamta, bet kai kur nėra jokio susisiekimo viešuoju transportu ar labai minimalus. Yra žymiai gražesnių vietų už Slavyani, įspūdingų namų kalnuose, iš kurių atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Tačiau Giedrė siūlo pasvarstyt, kaip ant to kalno užsiropšite žiemą, prisnigus, užpusčius, kaip pasieksit parduotuvę už keliolikos kilometrų. 
4. Pajautimas. Rinktis naujus namus lietuvė rekomenduoja tik gyvai – atvažiuoti, pakeliauti, pasidairyti, pajusti, ar tinka aura. Internete daug klaidinančios, pasenusios informacijos. Apie kai kuriuos parduodamus namus informacija sklinda tik iš lūpų į lūpas. Kartai namas seniai parduotas, o virtualus skelbimas tebekaba. Neretai nuotraukos gerokai pagražintos. Štai ir Slavyani stovėjo toks namukas, žolėm apaugęs. Vienam, ieškojusiam čia būsto, visai nepatiko, o kitas tautietis, atvykęs iš Airijos, iškart sušuko, kad čia jo namas ir nusipirko, nieko daugiau nebeieškodamas.

Yra nuostabių kaimelių kalnuose, bet Giedrė įpėja renkantis būstą Bulgarijoje pagalvoti ir apie susisiekimą žiemą. Sniego būna ir Slavyani, bet kai Giedrė kartą suplūkus nusikasė kiemą, senbuviai tik pasijuokė. Jie jau žinojo, kad pakanka nusikasti takelį, nes diena ar daugiausia kelios ir sniegas nutirps.

Slavyani nekyla bėdų nei dėl geriamo vandens, nei dėl susisiekimo. Iki artimiausi miesto, už 7 km įsikūrusio Lovečo kasdien važiuoja autobusiukai, nelabai brangu net vykti taksi, turgaus dieną dažnai važiuoja ir keli lietuvių ekipažai savais automobiliais. Iš Lovečo tiesioginiai autobusų reisai kasdien vyksta į Sofiją, į oro uostą už prieinamą kainą pavežti siūlosi ir keletas kaimo gyventojų. O ir pačiame kaime yra kelios parduotuvės, restoranas, kur pagal užsakymą savininkai pasistengia net lietuviškų patiekalų pagaminti.

Vietiniai gyventojai lietuvius smalsiai stebi ir nepeikia. Ne vienas pasinaudojo proga ir savo paveldėtą turtą į geras rankas perleist. Tiesa, iš pradžių neretai užsiprašo daugiau, nes laiko lietuvius turtuoliais, kurie noriai samdo bulgarus ne tik remonto darbams, bet ir nupjauti žolei ar nugenėti vynuogėms. Vienas dažniausių klausimų, kurį kaimo gyventojai užduoda kaimynystėje įsikūrusiems lietuviams – kiek gauni pensijos. Pavertus į levus dažnai išeina bent dvigubai daugiau nei eilinio vietos pensininko, tad jiems atrodo bepigu tvarkyti ir gražinti savo pirkinius. 

Savo kaimynais Giedrė džiaugiasi – šie svetingi ir vaišingi, pašnekina, į svečius pasikviečia, negaili patarimų, pasidalina sodinukais ir derliumi. „Štai pernai per gvoltą kaimynė pasodino man penkis pomidorus, įkišau kelis daigus ilgavaisių agurkų – priaugo tiek daržovių, kad neturėjau, kur dėti. Jei būtų didelė šeima, gal ir daržo reikėtų didesnio. O man su dviem šuniukais ir dviem katinais visko per akis“ , – tikina Giedrė. Tiesa, nusiteikusius rimčiau daržininkaut, įspėja – žemė čia itin kieta, molis greit išdžiūsta. Karštą vasaros dieną nė piršto neįkiši, tad be laistymo sistemos neišsiversit. Taip pat daug smulkių kenkėjų, kurie gali pražudyti gležnesnius augalus, tačiau klesti rožynai, vaismedžiai ir vynuogynai.

Kompaniją bulgariškuose namuose Giedrei palaiko žvėrinčius – du šunys ir dvi katės.

Bulgarų gyvenimo būdas įkvepia atsipalaiduoti

Giedrė Bulgarijoje rado vidinę ramybę. Tikina, kad jau beveik niekas nebenervina – jei nepavyko šiandien, gal pavyks rytoj. Čia ji išmoko leisti sau plaukti pasroviui, nebelėkti, pasidžiaugti, jei per dieną nors vieną tikslą pavyko įgyvendint, kažką gero nuveikti.. Atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimu niekur neskubant padeda kelios bulgarų pamėgtos frazės:

1. По-бавно –  lėčiau, ramiau, pamažu.
2. Не бързай – neskubėk, nėra ko verstis per galvą ar lėkt it akis išdegus.
3. Почивка – pertraukėlė, poilsis, išeiginė – šventas reikalas. Giedrę sužavėjo, kad dienomis, ypač turgaus trečiadieniais, kavinaitės pilnos pritūpusios žmonių, tarp jų ir daug pagyvenusių. Kas kavos puodelį, kas sulčių stiklinę ar vandes, kas limonado užsisako ir sėdi valandų valandas, bendrauja, aptaria naujienas, stebi praeivius. Kavinės – labai dažna bulgarų susitikimų vieta. Ha кафе keliauja tiek jauni, tiek seni. 
4. Живи и здрави – bulgarai vieni kitiems kiekviena proga pirmiausia linki būt gyviems ir sveikiems.  „Išties, tai viskas, ko reikia. To ir aš noriu visiems palinkėti “, – paprasta bulgarų išmintim dalinasi čia ramybę radusi G.Fledžinskienė.

Daugiau Bulgarijoje gyvenančių lietuvių istorijų rasite čia.

Apie bulgariškas tradicijas skaitykite čia.