Atsiprašymų savaitė arba ko galime pasimokyti iš bulgarų

Geriausiai mintis suguldyti, kaltes paleisti, sau ir kitiems atleisti ir atsiprašymus mintyse išgryninti miške, pasivaikštant – tarsi pažvelgiant į viską iš tolo.

Bulgarijoje prasidėjo atsiprašymų savaitė. Atsiprašyti, atleisti, paleisti – graži tradicija, viena iš tų, kurias mielai priimu, įsileidžiu į savo gyvenimą, kuriomis norisi dalintis. Kasmet skirtingu metu, septynias savaites prieš Velykas, po didžiųjų Vėlinių, prieš pat prasidedant ilgiausiam metų pasnikui (tradiciškai religingi provoslovai čia tiek laiko prieš Velykas nevalgo mėsos, pieno produktų ir kiaušinių, griežtai to laikosi jau mažiau tikinčiųjų nei kadaise, bet paprotys išlikęs ir dar gana gyvas) apvaloma ir siela, išsakoma, kas ant širdies guli. Nuo sekmadienio iki sekmadienio priimta aplankyti tėvus, krikštatėvius, vyresnius brolius, seseris ar kitus brangius, artimus žmones ir atsiprašyti už per metus tyčia ar nejučiomis padarytas skriaudas, įžeidžias kalbas, pavydžias mintis ir viską, kuo galėjome kitam sukelti skausmo ar nemalonumų. Jei konkrečių konfliktų nebūta, atsiprašoma abstrakčiai – prašoma atleidimo už viską, kas per metus buvo ne taip, už kartus, kai gal klydom. Vyresnieji duoda atleidimą ir taip pat atsiprašo, jei buvo neteisūs ar nenorom įskaudino, nuliūdino, įžeidė.

Ši savaitė – dar viena proga susirinkti su šeima,  artimaisiais, susėsti prie bendro stalo, pabūti kartu ir pradėti naują ciklą ramia sąžine bei lengvesne širdimi, pradėti dvasinį pavasarį.

Aš iš tų, kuriems atsiprašyti būdavo labai nelengva – tiek sau pripažinti klydus, o dar labiau kitiems – juk taip krenta karūna, o puikybė bei susireikšminimas muša būgnais ir kartoja – nusileisi, nusižeminsi, susimausi, ką apie tave pagalvos, kaip atrodysi, nevykėlė, patys kalti, jei pyksta, jei drįsta pykti ant, pamanykit, manęs. Tačiau kaltes nešiotis sunku, net maži nesusipratimai, pasišaipymai, nesusikalbėjimai, aštrūs pasisakymai ar neištesėti pažadai akmenimis nugula ant besvorių rytojaus sparnų. Tad klausiant savęs, kodėl sunku atsiprašyti, mokantis klysti, leidžiant sau eksperimentuoti, smalsauti, nežinoti ir nedrąsiai, atsargiai paprašius atleidimo, tampa lengviau. Net atsiprašymų savaitę tarsi neatsiprašius už nieką konkrečiai ir gal nė nesinešiojant savyje slogučio, tiesiog kiek formaliai atsiprašius už visas metų potencialiai buvusias negandas ir klaidas, tampa lengviau ir šviesiau.

Atleidimas veikia kaip palaiminimas – toliau eiti savo keliu, dalintis, mokytis, klysti, pripažinti ir palikti visą balastą praeity.

Apsigyvenus su į save panašiu principingu pirmagimiu, po pirmųjų metų susirėmimų ragais net visai, rodos, neaktualiose temose, tiesiog, kai iš užsispyrimo norėjos įrodyti savo tiesą, savo svarbą, savo įsitikinimus, supratau, kad būti laiminga, kurti darnius santykius noriu daug labiau nei būti teisia. Vis labiau įsitikinu, kad vienos tiesos nėra ir būti negali. O nuleidus ragus ir pametus tikslą nuolat nugalėti, ir antra pusė vis dažniau atsiprašo, nusileidžia, vis į gilesnes diskusijas galime leistis tiesiog vedami smalsumo dėl kitokios nuomonės, kito požiūrio kampo, o ne nuolatinių prieštaravimų ir argumentų.

Labai nemėgstu nešiotis pykčio, man nepatinka pati būsena, kai nelieka kūrybinės energijos, kai išsenka jėgos ar apima bejėgystė, tad mokausi atsiprašyti net tada, kai nesijaučiu neteisi. Nes konfliktuose nebūna vienas kaltas, be to, įžeisti, sužeisti galima ir nejučiomis.

Atsiprašymas man yra būdas susipažinti su savo puikybe ir neleisti jai įsibujoti, būdas pastebėti savo susireikšminimą ir iš jo pasijuokti. Štai ir visai neseniai, per paskutinį mėnesį ne kartą pagavau save skubant išberti savo nuomonę net temomis, kurių nė velnio aš gerai neišmanau, pažinau norą būti geresne, pasirodyti daugiau žinančia, laisviau mąstančia, daugiau patyrusia, įdomesne ar pozityvesne, kai išties ir pati įsiveliu ir į stereotipų džiungles, ir ne visad esu tokia atvira pasauliui ir žmonėms, kaip norėčiau būti, ir žinių daug kur stinga, nes išsitaškau į visas puses ir sunkiai sutelkiu dėmesį į vieną konrečią sritį.

Norisi būti ne žvilgsniu žudančia, viską kontroliuojančia ir visuomet teisia, geriau žinančia kaip sau ir kitiems gyventi ledo karaliene, o emocijas pažįstančia, įvardijančia ir analizuojančia įkvėpėja, paskui kurią norisi sekti. Va ir vėl išlindo puikybė ir susireikšminimas:)

Vis tik laisviausia jaučiuosi ne tada, kai esu teisi, kai daugiau žinau, kai pavyko kažką įrodyti, o tada, kai pripažįstu  savo klaidas, kai leidžiu sau klysti ir žaisti, kai neprisirišu prie rezultato, kai pavyksta numoti ranka ir tarstelėti: „na ir kas“ ir tą padaryti nuoširdžiai. Dėl to netampu pažeidžiamesnė, atvirkščiai – pripažinus savo klaidas, atsiprašius dėl jų, tai nebebus silpna vieta ir jas mažiau veiks išorės aplinkybės. Jas pripažinus sumažėja kaukių ir sustiprėja ryšiai.

Atsiprašymas:

• Išlaisvina
• Nuramina
• Sustiprina
• Apnuogina
• Švarina
• Įkvepia

Tad linkiu pasinaudoti bulgariška tradicija ir skirti šią savaitę apmąstyti, už ką ir ko galite atsiprašyti, dėl ko galėtumėte atsiprašyti savęs, ką atleisti, ką paleisti, kad į sielą vėl ateitų pavasaris.