Bulgarijos lietuvių susitikimas, šaltibarščiai pusryčiams, turas po Sofiją ir poezija ant sienos arba tobulas savaitgalis

Savaitgalį namuose nebuvau tik parą, bet jaučiuosi praturtėjusi mažiausiai savaitės įspūdžiais. Pastaruosiuis keturis mėnesius mano rutina apsiribojo darbu ir namais, o išvykos – keliolikos kilometrų spinduliu nuo miesto, kuriame gyvenu. Tad Kalėdinio Bulgarijoje gyvenančių lietuvių susitikimo Sofijoje nuoširdžiai laukiau gerą mėnesį, nuo pat tos akimirkos, kai gavau pakvietimą. Gera sutikti jau pažįstamas merginas ir moteris bei vis sklandžiau lietuviškai pokalbį pradedančias jų antras puses, megzti naujus ryšius, klausyti naujų istorijų, apie kelius, atvedusius į Bulgariją, ir pasakoti savąją. Bent vakarui atsidurti Lietuvoje ne per ekraną, o gyvai. Šypsotis, žiūrėti į akis, daužtis taurėmis ir keistis kontaktais. Planuoti išvykas į svečius. Būti ten, kur tą vakarą tikrai labiausiai norisi būti ir jaustis labai sava, nepaisant skirtingų draugėn subūrusių aplinkybių, asmeninių istorijų. Šis susitikimas – tarsi pirmasis Kalėdų pranašas, priverčiantis suvokti, kad jos ir šiemet bus ir jau visai nedaug trukus.

Lietuvius Kalėdiniam susitikimui sukvietė Lietuvos garbės konsulas Bulgarijoje dr. Racho Ribarov.

Lietuvius šventiniam vakarui sukvietė Lietuvos garbės konsulas Bulgarijoje dr. Racho Ribarov. Į restoraną Talents, kuriame kasmet darbuojasi ir čia kulinarijos mokykloje besimokantys bent keli lietuviai (šiemet jų keturi), sugužėjo apie pusšimtį šioje Balkanų šalyje įsikūrusių tautiečių ar Lietuvai neabejingų svečių ir jų šeimos narių. Džiugu, kad gretos pildosi ir jaunaisiais bendruomenės nariais. Pirmąkart vakarėlyje dalyvavo trys jaunuoliai, kuriems dar nėra nė metukų, jauniausiajai princesei Neringai – vos trys mėnesiai. Skaičiuojama, kad iš viso Bulgarijoje gyvena apie 100 lietuvaičių. Pabendrauti su visais laiko stinga net ir susirinkus į vakarėlį, o kur dar gyvenantys toli nuos sostinės ar neturintys galimybių atvykti. Tad jau kuris laikas tyliai rezgu mintį vykti į svečius pas tuos, kurie atvers duris, ir klausyti pažinties su Bulgarija, įsikūrumo istorijų, atskleisti čia įsikūrusių lietuvių talentus ir svetingumą, dažnai netradicinį požiūrį į gyvenimą, santykį su pietų tautos kultūra ir išgyvenimo planu pirmaisiais (n-taisiais) metais. Kad pažintume vieni kitus. Kad istorijos būtų vienoje vietoje, o žinios kiek išsamesnės nei pažįstamos pažįstama girdėjo/pasakojo/mano/spėja. Jei ta rezgama mintis virs kūnu, Kliukarkoje atsiras skiltis Bulgarijos lietuviai. O apie bendruomenę ir jos įsikūrimo istoriją esu rašiusi „Pasaulio lietuviui“ (61-62 psl.).

Visada gera ir jauku įsitikinti lietuvių svetingumu. Kaskart atvykus tą 100 km dalyvauti lietuviškame renginyje, nepaisant planų, sulaukiu dar bent keleto pasiteiravimų, ar turėsiu, kur nakvoti ir pasiūlymų apsistoti. Tad neprapulčiau ir be plano!

Su Sofijoje gyvenančia Kristina sekmadienį prisijungėme prie turistų.

Аntrus metus savo namų, su nuostabiu vaizdu į kalnus, duris saldiems sapnams ir dar saldesniems pusryčiams atvėrė Kristina. Labai graži, ryški, įkvepianti ir šilta mergina, piešianti išskirtinius atvirukus ir pasidavusi įkalbinėjimui sekmadienio pusryčiams valgyti šaltibarščius, o desertui vaišinusi savo pačios keptu burnoje tirpusiu šokoladiniu pyragu. Iš jos minimalistinių Kalėdinių sveikinimų žvelgiantis elnias taškuotu šaliku savo jaukiu lengvumu primena Sigutės Ach darbus ir leidyklą “Nieko rimto”. Paaiškėjo, kad šia menininke Kristina žavisi nuo vaikystės.

Na o mes pasidavėm idėjai pasijausti turistėmis šalyje, kurioje gyvename ir suteikėme dar vieną progą Sofijai mus nustebinti ir sužavėti. Jai, padedamai Free Sofia Tour gido Daniel’io, pavyko.

Free Sofia Tour – nevyriausybinės organizacijos iniciatyva supažindinti svečius su savo miestu. 25 gidai pasikeisdami ekskursijas veda dukart per dieną, nepaisant oro sąlygų.

Šeštadienį, važiuodama autobusu į Sofiją, mėgavausi už lango besikeičiančiais vaizdais ir proga pabūti su savimi. Man visad patiko kelias, kaip simbolis – gyvenimo, tikslo, pažinimo. Prisiminiau vaikystės ekskursijas ir tą norą, kad kelias nesibaigtų; unikalų turą su kolegėmis per visus Lietuvos aerodromus, keliones įvairiausiomis transporto priemonėmis nuo oro baliono iki kupranugario. Man patikdavo ne tik lankomos vietos, bet ir pats važiavimas ir žinojimas, kad kitoje stotelėje vėl laukia kažkas įdomaus, o po to vėl važiavimas, ir vėl įdomi stotelė. Tai buvo atsvara kasdienybei. O galutinė stotelė baugino. Iki šiol, nors vis rečiau tenka išgirsti, bet baugokai skamba tas balsas viešajame transporte “galutinė maršruto stotelė”.  Nes tai reiškia pabaigą ir naujas paieškas, naują kelią, naujas stoteles, naujus maršrutus. Tai įkvepia, kai esi tam pasiruošusi, bet jei dar ne, galutinė stotelė reiškia, kad pasiklydai ir nuvažiavai ne ten – ar troleibusu, ar gyvenimu.

Pažįstamų simbolių norisi, o gal net pasąmoningai ieškau jų ir emigracijoje. Turbūt ne tik aš. Važiuojant autobusu, automobiliu ar traukiniu, atrodo, kad juda vaizdai už lango – kažkur skuba laukai ir medžiai, plaukia trobesiai ir gamyklų kaminai, tolsta viršukalnės. Nors lieka jie ten, kur buvę visą savo gyvenimą. Kartais ir gyvenime atrodo, kad juda vaizdai, situacijos, žmonės aplink mus, o mes tie patys ir ten pat. Nevisad spėdami susimąstyti išaugame mokyklas, tėvų namus, rėminančius santykius ar lakuotus kirpčiukus. Žinojimas, kad svarbių mums etapų simboliai liko – vaikystės namai, jau aptriušę sūpynės ant seno seno medžio kaime, mokykla, pirmo pasimatymo suoliukas, kaštonų alėja ar rastas, nuo kurio šokinėdami mokėtės nardyti – teigia saugumo ir stabilumo. Leidžia pasitikrinti, kad liko dalykų, pastovesnių už facebooko profilio nuotrauką. Kad yra nuo kuo atsispirti, o jei kartais atsvaros trūksta, yra kur grįžti mokytis kadaise neparuoštų pamokų.

Kai aplinką tenka keisti gana radikaliai, nejučiomis imi dairytis pažįstamų simbolių, bruožų, įpročių, kol iš ateivio būsenos pereini į gal vis dar keisto, bet savesnio. Tie simboliai, atspirties taškai ir sentimentus keliantys atradimai, kiekvienam skirtingi – nuo šašlykų ir alaus iki pasivaikščiojimo miške ir šaltinio; nuo geros kavos išsinešimui iki punktualumo; nuo kreivai sudėtos šaligatvio plytelės iki eilių ant sienos. Marcelijaus Martinaičio kūrybą ant vieno pastato sienos Sofijoje pastebėjau visai netyčia – kiek atsilikome nuo gido ir grupės, kol fotografavomės ir sparčiai vijomės. Nežinau, kad tą akimirką pasuko mano galvą į dešinę, kur laukė stebuklas.

Iš kur visa Lietuva

ima tą panašumą į Lietuvą –

ką pagalvoji ar atsimeni,

vis panašu į Lietuvą.

Marcelijus Martinaitis

Toks malonus siurprizas laukia praeivių žvilgsnių ant vieno pastato sienos Sofijoje.

 Apie kitus ekskursijos atradimus – kokį gyvūną bulgarams primena jų šalies kontūras žemėlapyje, kodėl nepavyko pasikėsinimas nužudyti carą 1928-aisiais ir kodėl Sofijos cerkvės varpas kaba…medyje – Kliukarkoje papasakosiu šią savaitę.