//
you're reading...
Lietuviai Bulgarijoje, Pažintis su Bulgarija, Susitikimai

Lina Faroche: „Pažinti Bulgariją reikia laiko“

Bulgarijos lietuvių bendruomenėje daugiausia – meilės emigrančių, pasirinkusių vyro gimtą šalį. Vilnietę Liną Faroche į Balkanus taip pat atvedė sutuoktinis, tačiau jos išrinktasis – prancūzas, tad prie naujos kultūros teko pratintis abiems. Bulgarija Linai su šeima tapo namais penkeriems metams, o šiam laikui sparčiai artėjant prie pabaigos nuomonė apie ją nepalyginamai geresnė nei vos išgirdus žinią, kad teks čia kraustytis.

Lina dalinasi savo iššūkiais ir atradimais, o Bulgariją lygina su drauge ir neabejoja, kad būtent laikas yra geriausias sąjungininkas, norint užmegzti gilesnę pažintį.

Lina Faroche SofijojeLinos vyras Frederikas – inžinierius, kurį kompanija kas kelerius metus siunčia vis į naują šalį. Susipažinę Lietuvoje, vėliau juodu gyveno Lenkijoje, o prieš penkerius metus su visa šeima persikėlė į Bulgariją. Moteris prisipažįsta, kad sužinojus, jog iš Varšuvos teks keltis į Sofiją, pirmoji reakcija buvo neigiama. Rumunija ir Bulgarija atrodė labiausiai atsilikusios ES šalys, tad čia važiuoti tikrai nesiveržė. Tačiau pradėję domėtis, žiūrėti reportažus „Youtube“č susižavėjo gamtos grožiu ir turtinga istorija – Rodopų, Balkanų, Rilos kalnai, slidinėjimo kurortai, seni vienuolynai, Juodoji jūra, Damasko rožių plantacijos, seniausi Europoje miestai, amžiumi lenkiantys net Romą: Sofija, Plovdivas, Sozopolis, Veliko Tarnovo. Taip pat gundė geras oras, žydras dangus ir dažnai džiuginanti saulė.

Šeima persikraustė vasarą, kai visas gyvenimas Sofijoje verda terasose, lauke, o pro naujojo būsto langus atsivėrė Vitošos kalno viršūnė, tad viskas atrodė nuostabu. Vis tik tame grožyje, pasak Linos, buvo ir bemolių (pustoniu žemesnių natų, kaip sako prancūzai, kalbėdami apie trūkumus). Pirmieji sunkumai užklupo vaikams pradėjus lankyti prancūzų mokyklą Sofijoje. Apie 70 proc. vaikų mokykloje yra bulgarai, tad nors visi turėtų puikiai kalbėti prancūziškai, taip iš tikrųjų nėra. Per pertraukas bulgarų vaikai tarpusavy bendrauja bulgariškai, o šios kalbos nemokantį naujoką tiesiog išmeta iš žaidimų. Pirmaisiais metais poros vyresnėliui Tomui buvo 6 metai ir savo klasėje jis buvo vienintelis prancūzas-lietuvaitis, neturintis draugų.

Įsilieti padėjo prancūzų ir lietuvių bendruomenės

„Tai buvo didžiulis kontrastas palyginus su Varšuva, kur mokykloje visi laisvai kalbėjo prancūziškai, Tomas turėjo daug draugų. Jam atrodė, jog jis išvarytas iš rojaus – vis verkė ir prašė, kad grįžtume į Lenkiją. O kai tavo vaikui negerai, ir tau nelabai gerai – pradedi piktai žiūrėti į vietinius, ieškoti trūkumų, o ieškodamas, žinoma, randi. Savo pirmąjį draugą Tomas susirado beveik po metų – juo tapo iš Prancūzijos atvažiavęs mažasis bulgaras, kuris kalbėjo tik prancūziškai. Mums labai palengvėjo, kai Tomo gyvenime viskas ėmė ir pasikeitė per vieną dieną“, – pirmuosius metus prisimena Lina.

Suaugusiesiems įsilieti į socialinį gyvenimą buvo gerokai lengviau. Kiekvienoje šalyje, kur gyvena prancūzai, egzistuoja prancūzakalbius vienijanti bendruomenė Sofia Accueil (Varšuvoje buvo Varsovie Accueil ir t.t.). Joje susitinka šalyje gyvenantys prancūzai ir prancūziškai kalbantys įvairių tautų atstovai. Lina pabrėžia, kad bendruomenė labai atvira, organizuoja ekskursijas, įvairiausius susitikimus, užsiėmimus, būrelius, šventes, tad įdomios veiklos – per akis. Tai padėjo greit susipažinti su tuntu žmonių, o tarp jų rasti ir tikrų draugų.

This slideshow requires JavaScript.

Taip pat pirmaisiais Linos šeimos gyvenimo Sofijoje metais čia dar veikė ir Lietuvos Respublikos ambasada, kurioje jiedu susipažino su tuometiniu ambasadoriumi Dariumi Gaidžiu ir jo žmona Renata, kurie labai prisidėjo prie lietuvių bendruomenės stiprinimo. Ten sutiko ir aktyviąją Vilmą Aleksandrovą, atrado aktyvią bendruomenę, kurioje netrūksta susitikimų ir renginių. „O per paskutinius dvejus metus, – pastebi Lina – kai pirmininkavo Eglė Barauskaitė Volkė, visi dar geriau pažinome vienas kitą, susidraugavome ir kartu praleidome daugybę švenčių“.

Bulgarija sužavėjo savo grožiu. Pasak Linos, Rodopų kalnai nuostabūs ir vasarą, ir žiemą, ir temstant, ir švintant. Ramybe dvelkia ir tylūs, lyg negyvenami, mažyčiai vienuolynai, išbarstyti po kalnus Veliko Tarnovo regione – jokios minios, tik freskos, žvakės, miškas, kalnai.

Bulgarų negali sudėlioti „į lentynėles“

Kaip žuvys vandeny čia jau jaučiasi ir abu berniukai. Tomas ir Nikolas išmoko bulgarų kalbą, susirado draugų ir mėgstamos veiklos turi užtektinai: žiemą kas savaitgalį slidinėja, vasarą vaikščioja po kalnus, tad Lina išduoda, kad dabar, kai išvykimas jau „ant nosies“, vaikai sako, kad mielu noru liktų Bulgarijoje, o tėtis galėtų važiuoti dirbti į kitą šalį vienas ir grįžti pas šeimą į Sofiją savaitgaliais.

This slideshow requires JavaScript.

„Mano nuomone, jei gyveni ne Afganistane ir ne kariaujančioje šalyje, tau visada bus įdomu ir gera, jei tavo namuose viskas gerai. Kiekvienoje šalyje gali išmokti ko nors naujo. Lenkai labai myli ir didžiuojasi savo šalimi, yra nuostabūs draugai, nejaučiantys jokio priešiškumo Lietuvai ar lietuviams, nepaisant daugelio egzistuojančių klišių. Bulgarai taip pat turi daug nuostabių savybių, ypač, kai juos pradedi pažinti iš arčiau. Jie svetingi, nuoširdūs ir šilti. Keturis metus dirbu tarptautinėje įmonėje, kur taip pat dirba daug bulgarų ir, man regis, bulgarai gerai kalba užsienio kalbomis. O su čia gyvenančiais draugais vieningai sutariame, kad bulgarų virtuvė turtinga vaisiais ir daržovėmis ir, kad restoranuose jie moka nuostabiai skaniai paruošti žuvį – jūrų ešerį,“ – savo laiko patikrinta nuomone apie skirtingas tautas dalijasi lietuvė.

Lina prisimena, kad pirmais metais, daugiausia apie bulgarus sprendė iš to, kokie žmonės atveža vaikus į prancūzų mokyklą, iš jų klaikaus vairavimo, o pradėjus dirbti nuomonė labai stipriai pasikeitė. Pašnekovė prisimena tuomet prajuokinusį A. Užkalnio straipsnį apie tai, ką galima spręsti apie žmogų pagal jo „Facebook“ profilio nuotrauką. Automobilio paveikslėlis vietoj portreto – kone diagnozė. Ji tikina, kad Bulgarijoje taip lengvai į stalčiukus visko sudėlioti neišeina ir papasakoja apie savo kolegą, tikrą bulgarą ir iš išvaizdos, ir charakteriu, tokį, kuris vairuoja kaip išprotėjęs, o profilio nuotraukoje – baisus, didelis, raudonas automobilis. Tačiau tas vyrukas be menkiausio akcento kalba prancūziškai ir angliškai, turi nepakartojamą humoro jausmą ir pats drąsiai šaiposi ir iš savo vairavimo, ir iš profilio nuotraukos, o paklaustas kodėl jos nepasikeičia ir nevairuoja lėčiau, atsako ramiai, lyg susitaikęs: „Aš bulgaras, o mes, bulgarai, tokie jau esam“.

Gyvenimas svetur praturtina pakantumu

Linos manymu, nors Bulgarija priskiriama Rytų Europai, tai pietų šalis, kur jaučiamas stiprus turkų palikimas, mėgstama pasimėgauti gyvenimu ir neskubėti dirbti. Daug kas bus padaryta rytoj ar poryt, ir dar gaji viena klišė: vyras turi būti labai vyriškas, o moteris labai moteriška, net kai abiem atvejais tai smarkiai perdėta: nenormalus greitis vairuojant ir išpūsti raumenys vienu atveju, išpūstos lūpos ir perdėti moteriški drabužiai kitu.

Savo ruožtu bulgarai dažnai paklausia, kaip lietuviai išgyvena šaltyje su visada pilku dangumi. „Atkertu, kad kai šalta ir pilka, labai gerai dirbti, nes nėra kaip visą dieną cigaretę po cigaretės lauke traukti ir kavą sliurbti. O kai lietuviai pasidomi, kaip čia tokiame atsilikusiame krašte gyvenam, sakau, kad tame atsilikusiame krašte dar IX amžiuje bulgarų vienuoliai Kirilas ir Metodijus, o vėliau jų mokinys Klimentas Ochridskis, sukūrė ir išplatino slavų abėcėlę „Kirilica“, – argumentų atsikirsti nepristinga Bulgarijoje gyvenanti lietuvė.

Į Lietuvą Lina grįžta kasmet. Vasarą ten stovyklauja vaikai, turtina lietuvių kalbą. Tik gimtąja kalba moteris su atžalomis bendrauja ir namuose. Ji džiaugiasi, kad berniukai visiems sako, kad yra prancūzai-lietuviai arba lietuviai-prancūzai ir mėgsta pasipuikuoti prieš draugus prancūzus bei bulgarus kalbėdami lietuviškai.

Paklausta apie dinamiško gyvenimo, vis keičiant šalis, privalumus ir trūkumus, Lina prisimena R. Tumino spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“: „Visas gyvenimas yra kelionė. Kaip Šmulė Senderis su savo kumele, Efraimu ir Avneriu mišku keliauja į Vilnių, taip ir mes keliaujame, tik vietoj lietuviško miško, kiti miestai ir šalys, kažkiek nauji papročiai. Įdomiausia tai, kad neprisitaikai prie jų, o tiesiog pradedi suprasti, išmoksti pažvelgti kitomis akimis. Man regis, tai labai praturtina pakantumu visai kitokiam žmogui nei tu, naujomis žiniomis, įspūdžiais, įpročiais, susitikimais ir atradimais“.

This slideshow requires JavaScript.

.

Reklama

About Justina Mikeliūnaitė

Pleputė, stebėtoja, rašytoja ir istorijų sekėja. Emigrantė, žurnalistė. Kliukarka.

Komentarai

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Kategorijos

Įveskite el. pašto adresą, kuriuo norite gauti pranešimus apie naujus įrašus.

Prisijunkite prie kitų 263 pasekėjų

Follow Kliukarka on WordPress.com

Instagram

Staigmenos kainuoja tik truputį laiko ir noro. Vyras šiandien atsikėlė anksčiau ir iki pusryčių su mylimu haskiu Roni jau buvo išbraidęs laukus ir gervuogynus. #gervuogės #gyvenimasbulgarijoje #morningsurprise #effortcostnomoney #blackberries🍇 #bulgarianberies #villagelife #truelove #niam
Bulgarijoje mane žavi tradicijų laikymasis. Liaudies šokiai ir dainos, panašu, nesvetima ir jauniems ir seniems. Į ritmą juda ne tik specialūs ansambliai festivaliuose, bet ir daugybė žmonių, nuo pačių mažiausių, kaimų saboruose, vestuvėse, išleistuvėse, jubiliejuose, ar tiesiog nutarus smagiai praleisti laiką tradicinėje karčemoje su gyva muzika savaitgalio vakarą. O festivalyje #Pirinpee2018 gebėjimus dvi dienas demonstravo kolektyvai iš visos apskrities. Festivalio magija - kalnai, kurių papėdėje ir skambėjo dainos, juokas, prekeivių pasiūlymai, kabinimo šūkiai ir atsisveikinimo pažadai. #bulgariantraditions #liaudiesmuzika #vasarosfestivaliai #muzikosfestivaliai #nationalcostiums #pirinmountain #predelskisabor #bulgariansabor
Vasaros penktadieniai po pievas. #vasarosvakarai #pievugeles #ciairdabar #basoskojos #summermoments #meadowwalker #pasivaikščiojimai #norush #fieldofdreams
Vasara Lietuvoje - žalesnė nei vaikystės sapnuose, gaivesnė nei rytas po lietaus, saldesnė už naminį medutį, lėtesnė nei žiemos miegas. #summeratgrandmas #villagelife #greenfood #slowliving #summerpleasures #backhome #lithuaniansummer #weekendescape #outdoors #julyvibes #enjoyingthemoment #lifeisgood
Kai nereikia nieko daugiau. #myparadice #kraujosauksmas #gimtasodyba #villagelife #greenlife #garden #miniholidays #restart
#valstybesdiena #liepos6🇱🇹 #mindaugokarunavimodiena #pasauliolietuviai #vienybėtežydi #nationalathem #4milionlithuanians #blogger #selfie #backhome
Reklama
%d bloggers like this: