Ryto ritualai arba tolyn nuo pasaulio triukšmo

Žadintuvas, atidėjimas, vėl skambėjimas, šlepetės, chalatas, ranka spaudžia virdulio mygtuką, dušas, užpilama kava, kompiuteris, naujienos, skuboti pusryčiai ir darbo dienos pradžia pusiau pramerktomis akimis ir viena koja sapne. Pažįstamas scenarijus?

Tie patys ryto ritualai, tas pats maršrutas, tie patys automatiniai judesiai ir žvilgsnis į priekį, o gal kartais ir į niekur. Tos pačios mintys ir dar viena tokia pat diena.

Tokių etapų būna. Kol leidi gyvenimui vykti automatiškai. Kol suabejoji, tas automatizmas tau padeda ar migdo svajones dešimtmečiams. Kol imi svarstyti, ar tikrai kava geriausias ryto draugas, ar toks pat kelias nenusibodo, o gal ir jame yra dar ką atrasti, jei pakelsime akis, pasuksime galvą ar tiesiog eisime užuot važiavę arba išeisime keliolika minučių anksčiau ar vėliau. Sutiksime naujų veidų, kitaip kris šešėliai, ir mes būsim kitokie.

Bulgarijoje įprasta neskubėti. Čiulba, ulba, aidi, šurmuliuoja rytiniai žmonės kavinukėse, gatvėse gausu kavos aparatų, kur už 20-30 euro centų gali gauti juodos kavos, ekspreso, mokos, kapučino ar kakavos (buvo neįprasta, kad Bulgarijoje ekspreso kava vadinama tiesiog kava (кафе) arba trumpa кava (късо кафе), o juodos kavos puodelis – ilga kava (дълго кафе), stotelėje naujienas aptaria geltonų taksi automobilių vairuotojai, sporto aikštelėse ir stadionuose juda tie, kuriems „nuo pirmadienio“, „po Naujų“ ar „kai atšils“ yra juokingi pasiteisinimai, iš kepyklėlės sklinda šviežios duonos ir pusryčių užkandžių – banicų, milenkų sirenkų aromatai, prie vietinio baro prekiaujama ūkininko atvežtu pienu plastikiniuose buteliuose, šluojamos gatvės ir į parduotuves keliauja švieži produktai. Gyvenimas vyksta net tada, kai per sapnus atrodo, kad miega dar visi.

Aš vis dar geriu lietuvišką užpiltinę kavą namuose. Ir klausiu savęs, ar taip saugau tradicijas, o gal laimi tingulys – gerti kavą su pižama ir chalatu lengviau nei greitai rengtis ir lysti laukan. Nors išlysti kartais labai verta.

Kartais popiet aš jau laukiu vakaro, kuomet atsigulsiu miegot, o tiksliau – kito ryto, kai galėsiu dieną pradėti iš naujo, taip kaip noriu, kaip patinka. Suteikti sau antrą, trečią, ar šeši šimtai penkiasdešimt aštuntą progą startuoti. Tačiau kiekviena diena – kita galimybė ir naujas lapas. Neišsipildė – galima pradėti iš naujo rytoj, bet grįžti į vakar – vargu. Pastaruoju metu mane vis pasiekia informacija apie įvairius ryto ritualus. Turbūt ieškau jos ir sąmoningai, ir pasąmoningai. Patarimai, įžvalgos, patirtys skiriasi, tačiau niekas nepataria dienos pradėti nuo svetimų gyvenimų, paniką ar graudulį keliančių antraščių ar socialinių tinklų, nespėjus nė suvokti, ko noriu aš.

Įstrigo Povilo Petrausko webinare apie 7 kelrodžius ženklus išsakyta mintis, kad pradėjus dieną nuo socialinių tinklų ar el. pašto tikrinimo įsitraukiame į svetimus planus nespėję sukurti savų. Sekame kitų žmonių gyvenimus, smalsaujame, kas gero ar blogo nutiko pasaulyje, tikriname, ar niekas mums neatsiuntė užduočių, prašymų, kvietimų. Leidžiame, kad mūsų diena ir planai priklausytų kitiems. Kodėl? Dažniausiai automatiškai, iš įpročio, neanalizuodami.

Be abejonės, ne visi įpročiai blogai ir išugdyti geri, net virtę automatiškais, neša naudą – rytinė mankšta, sąmoninga tyla, sveiki pusryčiai, šviesūs nuoširdūs linkėjimai artimiesiems ir visoms gyvoms būtybėms žemėje, dėkingumas ir tikslų formavimas, meditacija ir t.t. Pastebėjau, kad kai planai dienai susiję ne tik su manimi – jei turiu susitikimą, kelionę, ar dirbu konkrečiomis valandomis konkrečioje vietoje – atsikeliu lengvai, gal ne visada norėdama, bet beveik visada laiku ir nevėluoju. O kai dirbu iš namų, terminai nespaudžia, ryto ritualai išsitęsia kartais nepadoriai ilgai ir virsta jau ne ritualais, o pasiteisinimais, pabėgimais ir tinginyste. Kartais patingėti gerai, smagu, lėtesnės dienos įkvepia, leidžia pasiilgti aktyvesnių dienų ir viską subalansuoja. Jei neapkerpėji.

Be atsikalbinėjimų atsikeliame skubėdami dirbti kitiems, tačiau sulaukę laisvadienų, kartais svajojame, kad galėsime nieko neveikti ar veikti ką norisi, o tie norai – išsimiegoti.

Jei laisvą dieną nesinori lysti iš lovos visą pusdienį – arba tai įspėja apie per didelį krūvį, arba  – per mažai fantazijos.

Jei pižamų savaitgalis yra kartą per metus – tai galima vadinti atrakcija, jei kiekvienas – laikas savęs paklausti kodėl.

Laisvas laisvai samdomos specialistės darbo grafikas, darbas iš namų leidžia mėgautis ilgais rytais. Tačiau ilgi rytai kartais paskandina naujienų sraute ir nutolina nuo savų veiklų arba nukelia jas į vakarą. Kartais net įsileidžiu mintį, kad griežtas darbo grafikas bent padeda laikytis savidisciplinos, tačiau trumpam. Vis tik atsakomybė prieš save, savo užsakovus, skaitytojus ir savo svajones, veja pirmyn ir pajutus tą apkerpėjimo pavojų kelia klausimus ir ieško atsakymų, nesitikint tiesos ar plano, o žaidžiant, eksperimentuojant ir stebint pokyčius.

Kovodama su rytiniu tinguliu susikūriau sau rytinį sūrio bandelių kepimo ritualą bei susidraugavau su mankšta. Gera pasirūpinti mylimu žmogumi ir suteikti džiaugsmo, savo rytinę kavą gerti jaukiai pusryčių kepiniais kvepiančiuose namuose, o žvalumą padidinti lengva mankštele, kurią praleidusi jaučiuosi lyg neišsivaliusi dantų.

Tai ne aukos ir ne valia, ir ne pastangos įtikti ar patikti, jei ir taip, tai pastangos patikti sau ir maži malonumai, dėl kurių verta atsikelti anksčiau ir kurie suteikia gerą spyrį žvaliai ir išsipildžiusiai dienai. Bent man ritualų reikia ir keldamasi bei guldamasi panašiu metu bei atlikdama panašius veiksmus kasdien tam tikru paros metu jaučiuosi ramiau ir saugiau. Tik turėdama galimybę gyventi lėtai, dėkoju likimui už su amžiumi bei patyrimais pamažu augantį sąmoningumą ir progą savęs vis paklausti kodėl darau, sakau, tikiu, planuoju veikti, iš ko kyla norai ir kur veda nuostatos ir įpročiai. Gera suvokti, kad daug jų išties kyla iš vidaus, nes visad buvau linkusi pirmiausia klausyt savęs, ir paskui kitų, net jei išoriškai kartais elgiausi kitaip. Lėtesnis gyvenimas ir sąmoninga tyla bent keliolika minučių per dieną padeda išgirsti save dar geriau. O girdint save garsiau pasibeldžia ir įkvepiantys žmonės bei palaikantys žodžiai.

Įvairūs kūno ir dvasios treneriai, mokytojai ir guru rekomenduoja skirtingas ryto praktikas, tačiau iš ko pasirinkti sau tinkamiausius ritualus ir priimtinus įpročius, kuriuos norisi lavinti, rastų, ko gero, kiekvienas. Meditacija, kvėpavimo pratimai, joga, mankšta, malda, knyga, laisvasis rašymas/ryto puslapiai, laikas pomėgiams, dienoraštis, nusilenkimai, pasivaikščiojimas – individualus gero ryto receptas turi gimti jūsų galvoje.

Ryto puslapių metodas, kai vos atsikėlus rašomi keli puslapiai nesustojant – veikia kaip savianalizė ir savipagalba, pirmos mintys dažnai talpina savy tikruosius klausimus, abejones, norus ir padeda ieškoti atsakymų. Kartais mintis padeda susidėlioti ir tiesiog ramus pusryčių gaminimas ir indų plovimas, nejungiant televizoriaus, interneto, pabūnant su savimi, susikaupiant į tai, ką darome. Formuoju dienos tikslus, pasižymiu idėjas. Tikiu, kad užrašytas žodis geriau suvokiamas, neša stipresnę žinutę ir greičiau tampa kūnu.

Rytas sau leidžia svajoti ir apie dieną sau. Tikslai padeda susiformuluoti užduotis, konkrečios užduotys skatina imtis aktyvių veiksmų, veiksmai veda prie rezultato. Rezultatas keičia mintis ir įtikina, kad visko pasiekti įmanoma. Svetimais džiaugsmais ir negandom užpildytas rytas nuteikia dienai, kai sakysime taip prašymams, kvietimams, dalysime patarimus, suteiksime savo ausį, dalinsimės įžvalgomis, palaikysime kompaniją, vertinsime, tik ar gyvensime ir svajosime apie tokią pat dieną ir vėl?

Svetimais vadinu jokiu būdu ne pačių artimiausių gyvenimus, džiaugsmus ir rūpesčius, nors ir juos reiktų vertinti sąmoningai ir neįsileisti manipuliacijų. Svetimais vadinu parodomuosius gyvenimus socialiniuose tinkluose ir ekranuose, ant suoliukų parke, eilėse parduotuvėse ar viešajame transporte aptariamas kaimynės iš trečios laiptinės nuo dešinės penkto aukšto vidurinio buto šuns veislę, mamos draugės linijinių šokių mokytojo žmonos figūrą, ar pradinių klasių bendramokslio, nematyto nuo 4 klasės, gyvenimo peripetijas. Svetimais vadinu ir visuotinius lūkesčius, ką visiems tam tikro amžiaus tam tikros lyties ar tam tikros specialybės ar tam tikro svorio ar tam tikros šalies atstovams reikėtų daryti su savo gyvenimu.

Dirbant griežtu grafiku ir turint daug kasdienių įsipareigojimų darbovietei ir šeimai, rytai kartais panašėja į uraganą ar mažų mažiausiai turgaus šeštadienį. Vis tik tikiu, kad ir juos galima bent kartais pakeisti arba išmokti mėgautis.

Jei galima atsikelti anksčiau dėl viršininko prašymo, reiklaus kliento, atostogų kelionės, skrydžio ar šuns noro į lauką, kodėl sunku tą padaryti dėl savęs.

Jei galima atsikelti anksčiau dėl viršininko prašymo, reiklaus kliento, atostogų kelionės, skrydžio ar šuns noro į lauką, kodėl sunku tą padaryti dėl savęs ir ramiai skirti laiko savo dienos planams, savo aistrai – rašyti, piešti, drožinėti pinokius, virti uogienę, šokti, sportuoti, megzti, ravėti ar užsiimti kita veikla, kuriai per dieną taip ir neberandame laiko. Atsibusti, susivokti, pasidžiaugti ir pasvajoti. Jei negalime, gal ne tokia tai ir aistra ar tikslas, gal užgesinome ją apliedami svetimais lūkesčiais, skandalingais gyvenimais, baimėmis ir programa „o kam“ . Pažadinti visada galima. Kartais išsiverčiama be supurtymo. Kartais pakanka pakutenti užmigusią svajonę.

Gražių rytų, įdomių klausimų sau ir nuolatinių paieškų ir viena už kitą smagiau išsipildžiusių dienų. Ir jaukių ritualų – ar tai būtų mezgimas, ar malda, ar rašymas, ar joga, ar bandelių kepimas, ar bučinys mylimajam.