Kaip dažniau sakyti NE arba informacinio ir fizinio pasninko atradimai

Mažiau daiktų ir našta tapusių nuostatų – daugiau erdvės kūrybai.

Smegenims bei pirštams atsisakant rašyti naują tekstą, kartais graužia kaltė ir vis primenu sau, kad apleidau tinklaraštį. Keliavau į Velsą, Lietuvą ir Angliją, savaitei pasidaviau virusui ir laiką leidau lovoj, dariau kitus darbus – vis teisinau save. Per tą laiką žymėjausi dėmesio vertas temas ir nešiodamasi jas savyje supratau, kad dauguma susijungia į vieną – ką laimime atsisakę vienų ar kitų daiktų, įpročių, nuostatų. Atsisakymas gyventi pagal deadlinus (kad ir pačios sau nusistatytus) išlaisvina ir suteikia erdvės pamatyti pilnesnį paveikslą: padeda suvedžioti mintyse temų sąsajas, suvokti, kad jos plaukioja vienam burbule ir tik tada dėlioti jas ant balto lapo. Kliukarka – mano tribūna ir žaidimų aikštelė, kurioje dalinuosi todėl, kad taip noriu. Žmonės, skaitantys mano tekstus, gerokai svarbesni už google paieškų varikliukus. Labai smagu, kai pajuntu, kad su skaitytojais susitikom. Kai šilčiausių atsiliepimų sulaukiu būtent po tekstų, kurie ilgiausiai nešioti ir artimiausi man pačiai. Prieš Velykas visapusiškai pasninkavau, norėjau geriau pajusti savo organizmą, gyvenimo tėkmę ir suvokti, kodėl darau vienus ar kitus pasirinkimus. Ir toliau tęsiu dalį eksperimentų, kai kurie jau tapo kasdieniais ritualais. Dalinuosi atradimais, kuriuos atnešė gyvenimas be mėsos, apkalbų, tuščios informacijos ir dažniau patylint.

Pasirinkus vegetarišką mitybą mano lėkštės turinys ėmė kelti susidomėjimą aplinkiniams ir daugiau klausimų, o kertant kotletus būdavo apsiribojama pasiteiravimu, ar skanu ir norėčiau dar.

Atsisakius mėsos, atradau daug naujų skonių – mano virtuvėje dažniau sutinkamos ankštinės daržovės, daugiau grūdinių kultūrų, ant duonos dažniau tepu avokado ar avinžirnių užtepėles. Šluoju daržovių skyrius ar dažniau mažas daržovių ir vaisių krautuvėles, kurios populiarios Bulgarijoje, taip ne tik įsigydama norimų produktų, bet ir palaikydama kaimynystėje įsikūrusius šeimos verslus. Sumaniusi pasistiprinti kavinėje ar restorane – gerokai greičiau išsirenku patiekalą ir atrandu naujų derinių. Anksčiau, jei būčiau turėjusi rinktis tarp mėsiško valgio ir alternatyvaus varianto, 99 proc. atvejų būčiau pasirinkusi mėsą. Kaip buvo galima numatyti, pasirinkus vegetarišką mitybą mano lėkštės turinys ėmė kelti susidomėjimą aplinkiniams ir daugiau klausimų, o kertant kotletus būdavo apsiribojama pasiteiravimu, ar skanu ir norėčiau dar. Kartais besikartojantys klausimai erzina, bet džiugu, kad mano sprendimas skatina diskusijas apie vartojimo kultūrą, sąmoningumą renkantis ir laisvę gyventi taip, kaip nori ir manai esant teisinga. Iki minimumo sumažinus vartojamo alkoholio kiekį, džiugina gaivesni rytai po švenčių, šviesesnė galva, aštresni pojūčiai, stipresnė koncentracija ir tikresnės, gyvesnės emocijos bei potyriai. Apie savaitę be interneto rašiau čia bei pirmajame Kliukarkos įraše, vertinga informacija apie priklausomybę nuo išmaniųjų technologijų ir kaip besaikis jų naudojimas keičia mūsų smegenis, daro įtaką teksto suvokimui ir atminčiai dalijamasi filme „Skaitmeninė detoksikacija. Trys mėnesiai be išmaniųjų technologijų“.

Pasirinkusi gyvenimą Bulgarijoje vietoj buvimo šalia šeimos ir laiko patikrintų draugų, palikusi įprastą rutiną, kirpėją, stomatologę ir salsos mokyklą, savo kasdienius maršrutus, galimybę paskambinti draugei ir jau po pusvalandžio gerti kartu kavą ir t.t., atradau naują kultūrą, malonumą pro langus tolumoj matyti snieguotą viršukalnę ir čia pat apačioje žydinčias alyvas. Išmokau naują kalbą. Sulaukiau naujų iššūkių. Ragavau naujų skonių, patiekalų, tradicijų. Kartais sakydama taip ir aš galvą keistai purtau į šonus. Panašu, kad tai taip pat užkrečiama, kaip žiovulys. Kartais manęs klausia, ar pasiteisino sprendimas persikelti gyventi į Bulgariją. Priėmusi sprendimą aš su juo gyvenu ir prisiimu pilną atsakomybę. Man užtenka fantazijos įsivaizduoti savo gyvenimą Vilniuje, Panevėžyje ar gimtame vienkiemyje (kur augau iki 1,5 metukų), arba keliaujančią aplink pasaulį ir kasdien miegančią ant skirtingų sofų pas couchsurferius, ar savanoriaujančią Afrikoje. Ir visi šie sprendimai man būtų atnešę skirtingų atradimų ir sukūrę situacijų, kur vėl ir vėl turėčiau rinktis. Kasdien renkuosi kur ir kaip būti. Ir jei kada imsiu gailėtis savo sprendimų, kalbų ar prabėgusios jaunystės, eisiu į pensiją ir auginsiu kaliaropes.

Kartais sakydama taip ir aš galvą keistai purtau į šonus. Panašu, kad tai taip pat užkrečiama, kaip žiovulys.

Pagalvojant prieš dalinantis informacija, kam to reikia, vengiant apkalbų (sakomų, girdimų, matomų, skaitomų), tuščių skaitalų internete ir besaikio mirkimo socialiniuose tinkluose, atsirado daugiau laiko knygoms, virtualiems seminarams, įkvepiantiems interviu ir TED kalboms bei sau – savistabai ir savirefleksijai (nuo laiko planavimo kursų iki efektyvių žinučių dirbtuvių eksperimento). Kol tai padeda augti ir stebėti save, prisiimant atsakomybę, užuot  permetus ją lektoriams ar aklai tikint kiekvienu jų žodžiu, asmeniškai taikant dalį metodų pagal individualius savo poreikius, tol investicija atsiperka tiek finansiškai, tiek emociškai arba tampa pamoka. Atsirado daugiau laiko pasivaikščiojimams lauke ir gyvam bendravimui. Aplink mane įkvepiančių, įdomių žmonių daugiau ir jie arčiau nei maniau. Per kelis mėnesius susipažinau su amerikiete Jana iš Naujosios Meksikos valstijos, anglų kalbos dėstytoja universistete Blagoevgrade ir serbe Ivanka, kartu lankančia salsos pamokas, kurias veda Sofijoje gyvenantis charizmatiškas graikas Xristos. Į mano gyvenimą grįžta bičiuliai, buvę kolegos ir tolimesni giminaičiai, matyti prieš kelis ar keliolika metų. Per tą laiką kai kurie jų spėjo baigti universitetą, susituokti, įsigyti būstą, pradėti verslą, metus kopinėti medų aplink pasaulį bei pagyventi Azijoje, Havajuose ir susižadėti su japonu.

Vengdama bėgimo į virtualią erdvę ar kitą pasaulio triukšmą (apie ramius rytus ir dienos pradžios ritualus rašiau čia), supratau, kad tyla yra prisijaukinama. Anksčiau jos bijojau, tad skubėdavau užpildyti erdvę plepalais apie save ir kitus, o pusseserė iki šiol su nuostaba prisimena, kaip aš paauglystėje kaime kokį pusvalandį be paliovos entuziastingai kalbėjau apie tai…kaip man patinka prieblanda ir šešėliai, kaip gražiai joje skęsta medžiai, kokia ji paslaptinga, koks tai įkvepiantis ir jaukus paros laikas ir t.t. ir pan. tik kitais žodžiais. Pradėjus jaukintis tylą, iš pradžių į galvą lysdavo įkyrios mintys, prisiminimai ar klausimai iš giliausių širdies ir sielos kertelių. Jie kartais gąsdina. Jausdamiesi bejėgiai juos išspręsti vėl ir vėl atidedame, perkeliame iš stalčiuko į stalčiuką, kol jie, apaugę dulkėmis, kerpėmis ir pelėsiais, pradeda smardinti gyvenimą. Tyloje ir lengviausia visus įtampą keliančius dalykus išgirsti, suprasti, užsirašyti, pasvarstyti iš kur jie atėjo, kodėl, ar tikrai jie mūsų ir ar verta toliau neštis, susimąstyti, ar tai suteikia mums stiprybės, ar tėra  našta, atidaryti tą giliausio stalčiuko dėžutę, nutarti kur jai vieta ir atsisveikinti, užuot kaip seną servizą (gal dar prireiks) vėl užkeliant ant antresolės. Išsprendus šiuos vidinius galvosūkius tyla tampa jauki ir padeda būti čia ir dabar. Tada aiškėja, kad ir žmonės, ir ryšiai, brangiausi ir mieliausi tie, su kuriais gera ir patylėti. Smalsu, kaip tai atrodytų bendraujant Skype?

Pradėjus jaukintis tylą, iš pradžių į galvą lysdavo įkyrios mintys, prisiminimai ar klausimai iš giliausių širdies ir sielos kertelių. Jausdamiesi bejėgiai juos išspręsti vėl ir vėl atidedame, perkeliame iš stalčiuko į stalčiuką, kol jie, apaugę dulkėmis, kerpėmis ir pelėsiais, pradeda smardinti gyvenimą.

Mažiau daiktų spintoje, ant palangių ir virtuvėje, mažiau laiko buičiai – laisvesnis  kelias naujiems sprendimams, daugiau erdvės kūrybai. Iš dviejų suknelių ir poros džinsų lengviau pasirinkti nei pilnos spintos visokių spalvų ir stilių drabužių. Aplanko geras jausmas, kai tau atitarnavę rūbai, daiktai užuot keliavę į šiukšlių konteinerį (kalbu apie dar gerus, tinkamus naudoti, tik pabodusius, kurie nustojo džiuginti, daiktus), atitenka labdaros organizacijoms ar konkrečiam, pažįstama žmogui, kuriam tai pravers, kai ryškus spontaniškai kosmetinėje atsiradęs lūpdažis puikiai tinka draugei, kai daiktai keliauja ir toliau gyvena savo gyvenimą, džiugindami tuos, kuriuos gali ir istorija tęsiasi.

Kai lioviausi tikėti, kad iš laisvai samdomos specialistės veiklos pragyventi sunku, ypač,  jei visi užsakovai kitoje šalyje, atradau naujų temų, rašymo formų, savirealizacijos, darbo ir uždarbio galimybių ir užsakovų bei partnerių ratas tik auga. Atsisakius rašyti, nes reikia, vis labiau mėgaujuosi, nors retesniais, bet išnešiotais Kliukarkos įrašais. Kliukarkai šiandien sukanka metai. Žaisti šioje platformoje man vis dar smagu. Ir tikiu, kad šiais metais, kliukarkinimas atneš man ir, tikiuosi, Tau dar daugiau atradimų, suvokimų ir įkvėpimo.

P.S. Ar pastebėjote, kad nors kalbu apie atsisakymus, žodelis NE panaudotas tik pavadinime.