Rasa Zavišaitė-Patarinska prisirpo Bulgarijoje

Rasos neįmanoma nepastebėti. Ji – ryški, garsi, charakteringa asmenybė. Garsiai juokiasi, drąsiai rėžia savo tiesą į akis ir gyvenimo kelią visad sąmoningai, ryžtingai rinkosi pati. Ji tikrai nepaskęstų pilkoje masėje ir panašu, kad tokią sodrią, išskirtinę moterį subrandino ne tik menininkų tėvų genai, bet ir ketvirtą dešimtmetį besitęsiantis gyvenimas Bulgarijoje.

This slideshow requires JavaScript.

Pas Rasą į svečius užsukau liepos pabaigoje, kitą rytą po jos 58-ojo gimtadienio. Nors pavargusi po gausybės sveikinimų ir pasisėdėjimo su draugais, tądien perpiet jau mojo man iš balkono ir kvietė vidun. Net jei būtų nepratarusi nė žodžio, už ją daug pasakytų namai, kurie po remonto iš pagrindų atnaujinti. Rasa išgriovė kelias sienas ir virtuvės, valgomojo bei svetainės zonas sujungė į vieną. Kiek daugiau privatumo paliko tik miegamajam. Vos įėjus patenki lyg į bohemišką galeriją, kur kalba kiekvienas kampelis, kurią norisi tyrinėti, pažinti ir gerti į save ypatingą senų namų dvasią. Erdvė turbūt simbolizuoja ir naują Rasos gyvenimo etapą bei vidinę laisvę.

Rasos namai – pasakoja istorijas.

Dėl santuokos su gyvenimo meile bulgaru buvo pasiryžusi įveikti visas kliūtis

Devintojo dešimtmečio mados neaplenkė. Rasa po sūnaus gimimo, apie 1987-uosius.

Nors dabar moteris gyvena viena, rodos, nė užsimerkti nereikia, ir galiu įsivaizduoti ant sofkutės filosuofuojančius bičiulius menininkus su vyno taure, prie apvalaus stalo susėdusius artimuosius, pilnus pilnus nuo beribio moters vaišingumo ar moterišką draugių klegesį, o balkoną draugiškai glostanti slyva primena, kad namais ši vieta Rasai tapo prieš daugiau nei 30 metų.

Ji tebegyvena tame pačiame bute nuo tada, kai atsikraustė į Sofiją 1983-iaisiais. Sankt Peterburge studijuodama menotyrą sutiko savo tuomet būsimą vyrą Petko, dailininką iš Bulgarijos, įsimylėjo ir buvo pasiryžusi įveikti visus sunkumus, kad galėtų būti kartu. O kliūčių tikrai būta. Tuomet Rasa jau buvo ištekėjusi, kaip pati prisipažįsta, fiktyviai, tačiau į jos juokais mestą pasiūlymą ženytis dėl buto nedelsiant atsiliepęs bičiulis, vis tik jai jautė daugiau nei simpatiją ir nenorėjo taip lengvai paleisti.

Sudėtingos skyrybos nebuvo vienintelė bėda. Tuomet Sovietų sąjungos sudėtyje buvusi Lietuva savo piliečius saugojo labiau nei piktas šuo kaulą. Dėl santuokos su bulgaru Rasa buvo išvadinta kone liaudies prieše ir atleista iš Kultūros ministerijos, kur dirbo po studijų.

Vertėjos karjerą pradėjo nuo valstybinės delegacijos vizito

Po visų šių išgyvenimų, Bulgarija tuomet lietuvaitei atrodė tarsi rojus. Čia nebuvo jai įprasto deficito, tad iš pradžių uždirbdavo veždama prekių į Lietuvą. Tačiau kelionės vargino. Rasa po vestuvių greitai pastojo, susilaukė sūnaus. Nors ir jis jos neprivertė gyventi sėsliai – vaikas ant kupros ir į žygį – prisimena. Norėdama susirasti darbą ėmė lankyti intensyvius kalbos kursus, bet greit suprato, kad pagal specialybę dirbti nepavyks. Parengusi apžvalgą meno žurnalui, sužinojo, kad ši sritis Bulgarijoje – vienose rankose sugniaužtas monopolis, o muštis dėl vietos po saule ji jau buvo pavargusi. Išmokusi bulgariškai, įsidarbino raštininke-mašiniste. Vėliau teko dirbti įvairiausių darbų, tačiau po Sovietų sąjungos griūties netikėtai buvo pakviesta vertėjauti susitikimo su Lietuvos valdžios atstovų delegacija su A. Brazausku priešaky metu. Taip prasidėjo Rasos kaip vertėjos karjera, prisstojusi vos prieš gerus metus.

Per tris dešimtmečius Sofija tapo tikriausiais namais

Rasa Zavišaitė Patarinska Lietuvoje gyveno vos daugiau nei 18 metų.

Paauglystės nuotraukos.

Paskutinis dešimtmetis Rasos gyvenime pažymėtas netekčių – prieš septynerius palaidojo vyrą, o užpernai išėjo ir mamytė. Skraidydama tarp Lietuvos ir Bulgarijos vis tik suprato, kad jos namai jau čia, kad Sofijoje gyventi lengviau, įprasta ir pažįstama. Lietuvoje Rasa gyveno 18 metų ir dar truputį po 5 metų studijų tuomečiame Leningrade, o Sofijoje ji jau 35-erius. Bulgarijos sostinė tapo mielesnė už gimtą Vilnių. „Ten per daug snobizmo“, – pastebi ir niekaip nesupranta, kam dėl neva prestižo keisti puikų butą žvėryne į daug mažesnį prie katedros, kur parkuotis kieme niekaip netelpa net šeimos automobiliai.

Bulgarai Rasą žavi savo betarpiškumu, gebėjimu greitai užmegzti kontaktą, prisileisti žmogų, susidraugauti. Ypatingai kultūrinius skirtumus moteris pastebėjo vos atsikrausčiusi. Tuomet kildavo nesusipratimų ir šeimoje, o jos tėvas su uošviu susipyko dar pirmaisiais metais per Kūčias ir daugiau nebendravo. Vis tik Rasa tikina, kad yra laiminga, džiaugiasi nuostabiu sūnumi ir mano, kad likimas susiklostė taip, kaip ir turėjo. Juk nežinia, kaip būtų buvę, jei būtų ištekėjus už ko nors kito.

Netikėtai susipažino su dar keturiais savo tėvo vaikais

Rasos tėvelio architekto, užkietėjusio buriuotojo Algimanto Zavišos statyta jachta

Nidoje tebeplaukioja ir šiandien.

Lankydamasi Lietuvoje, Rasa mėgsta nuvažiuoti į Nidą.

Senelio statytoje jachtoje plaukiojo ir Rasos sūnus su mylimąja.

Visą paveldėtą turtą Lietuvoje Rasa pardavė. Sunkiu laiku sustabdžiusi, kolegoms perdavusi vertimo darbus, nutarė jais per daug nebeapsikrauti. Kartais vis dar imasi užsakymų, bet stengiasi nepersidirbti. „Mano sveikata taip pat ne geležinė. Nežinau, kiek laiko liko. Tad pagaliau nutariau gyventi sau“. Ir gyvena – keliauja, lanko senus draugus ir naujus pažįstamus, nesibaimina avantiūrų ir myli gyvenimą.

Išleisdama būtinai įdeda užkandžių kelionei ir duoda paskaityti savo sesutės – Akvilės Zavišaitės – knygą. Deja, Akvilė šį pasaulį paliko nesulaukusi nė 30-оjo gimtadienio. Kalbėdama apie ją moteris susigraudina. Tačiau netrukus papasakoja apie naujus atradimus. Augusi su mama kaip vienturtė ir tik retkarčiais susitikdama su keliais metais jaunesne Akvile iš antrosios tėčio, žymaus architekto A. Zavišo, santuokos šiandien ji džiaugiasi susipažinusi su dar keturiais savo tėvo vaikais. „Visi susirinkę Lietuvoje per skype mane sveikino su gimimo diena, drauge kėlėm taures. Labai džiaugiuosi didele šeima. Jaučiuos, kaip koks gaujos vadas“. – juokiasi. Ir šios naujos pareigos jai labai tinka.