Lemtinga pažintis, viza savaitei ir kraitis lagamine arba 37 metai Bulgarijos kaime

Artimiau susipažinti su Bulgarijos lietuviais, išgirsti ir aprašyti jų istorijas panorau po kalėdinio bendruomenės susitikimo Sofijoje, kai supratau, kad net ir būnant vienu metu vienoje vietoje gyvai su visais pabendrauti tiesiog pristinga laiko. Užsiplepėjus su seniai matytais bičiuliais, vakarui baigiantis naujas pažintis gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Nes tos, kai prisistato grupė žmonių ir tu vardus pamiršti tą pačią sekundę, nesiskaito.

Su pirmąja savo šios rubrikos pašnekove susipažinau daugiau nei prieš metus gana atsitiktinai – gavusi bendrą elektroninį kvietimą į lietuvių bendruomenės renginį, užklausiau ar nėra vykstančių pro mano miestą. Ir gavau laišką nuo tautietės, gyvenančios vos už kelių dešimčių kilometrų nuo mano namų.

Linos ir Ivano vestuvėse pagal tuomečius bulgariškus papročius šventė visas kaimas, bet negalėjo dalyvauti artimieji iš Lietuvos.

Elena Kaleova (Kniukštaitė), nuo vaikystės visų vadinama Lina, Bulgarijoje gyvena jau ketvirtą dešimtmetį. Traukinių stotyje su į didelį lagaminą sutalpintu visu savo kraičiu ji išlipo 1979-ųjų kovą. Tuomet Linai tebuvo 18-ka. Po širdimi jau spurdėjo pirmagimis. Juodu atvyko į uošviją – Poleto kaimą Blagoevgrado rajone Bulgarijos pietvakariuose. Čia Lina tebegyvena ir šiandien.

Poleto kaime Lina gyvena jau 37 metus, nuo pat atvykimo į Bulgariją.

Su savo vyru, devyneriais metais vyresniu bulgaru, lietuvaitė susipažino statybose Rusijoje. Baigusi mokyklą išvyko norėdama užsidirbti. Ten baigė suvirintojų kursus ir įsidarbino. Daili šviesiaplaukė krito į akį į komandiruotę atvykusiam Ivanui. Tiesa, Lina pamini, kad turėjo vykti į kitą vietą, tačiau organizacija Lietuvoje paskutinę minutę pakeitė planus ir išsiuntė ją į miestą, kur laukė lemtinga pažintis, pakeitusi žemaitės iš Plungės rajono gyvenimą.

Atvykti į Bulgariją, net ir pas savo būsimą vyrą ir vaikelio tėtį, sovietų laikais buvo sudėtingas uždavinys ir laukė gerokai daugiau procedūrų nei tik nusipirkti bilietą ir sėsti į traukinį. Ivanas iš Rusijos buvo atvykęs į Lietuvą, bet neturėjo reikiamų dokumentų ir sudaryti santuokos Linos gimtinėje jiems nepavyko. Kad gautų leidimą išvykti į Bulgariją, kuri nors ir buvo Sovietų sąjungos partnerė, bet ne jos narė, Lina turėjo įveikti daugybę biurokratinių kliūčių ir net iškęsti KGB tardymus. Ir po viso to jai pavyko gauti vizą…savaitei.

Per tą savaitę jie „susirašė“ civilinės metrikacijos biure, o po keleto mėnesių iškėlė vestuves. Šventėje, pagal tuometes bulgarų tradicijas, dalyvavo visas kaimas, tačiau negalėjo atvykti Linos, vyriausios keturių vaikų šeimoje, artimieji. Lina neslepia, kad tėvai į svečią šalį ją išleido nenoriai ir su didele baime. Mama dukrą aplankė vos kartą, kai vaikai dar buvo mažiukai. Dažniau lankydavo seserys, o ir Lina su šeima, turėdama galimybę, nuvykdavo aplankyti artimųjų.

Jaunamartė greitai pramoko kalbą ir apsiprato Bulgarijos kaime. Gimė pirmagimis, po keleto metų – antras sūnus, po aštuonerių – pagrandukė Jurgita. Moteris įsisuko į darbus, buitį ir gailisi tik vieno – kad neišmokė vaikų savo kalbos.

„Dabar pikta ant savęs, kad tokia kvaila buvau jauna. Iš pradžių gėdijausi kalbėti su vaikais lietuviškai, buvo nepatogu, kad aplinkiniai nesupras. Dukrą buvau pasiryžusi išmokyti ir mažytė ji kalbėjo lietuviškai, bet išėjau į darbą, ji visą dieną praleisdavo bulgariškoje aplinkoje, ir pamokos pasimiršo“, – su grauduliu pasakoja Lina ir pataria lietuvaitėms būtinai kalbėti su atžalomis gimtąja kalba, kad vėliau netektų gailėtis. „Dabar ir sąlygos geresnės – yra internetas, galimybė bendrauti su Lietuvoje likusiais artimaisiais, lietuviški filmukai, nuotolinės pamokos. Deja, augindama vaikus, tokių galimybių neturėjau“, – apgailestauja moteris.

Turėdama progą, moko savo vienintelį anūką lietuviškų eilėraščių ir dainelių. Tačiau vyriausias sūnus ir anūkas gyvena Plovdive, tad močiutė juodu mato ne taip dažnai, kaip norėtų. Vidurinėlis praėjusių metų pabaigoje išvyko uždarbiauti į Londoną, o dukros nematė jau kelis metus – ji gyvenimą kuria Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur ištekėjo už bulgaro ir sėkmingai darbuojasi šeimos versle.

Pagrindinis Linos ryšys su Lietuvoje likusiais artimaisiais ir skirtingose šalyse laimę kuriančiais vaikais – skype programa. Laiko ir noro bendrauti moteris turi užtektinai. Tik išvykti iš namų jos galimybės šiuo metu ribotos.

Ilgus metus ji darbavosi kaime buvusių anglies kasyklų sandėlyje, vėliau, šachtas uždarius – triūsė siuvyklose, o dabar tik kartais laikinai gauna iš darbo biržos viešųjų darbų. Darbo ši moteris nebijo, tačiau neturi galimybės dirbti pilnu etatu – jau aštuntus metus moteris slaugo sergantį vyrą. Iš pradžių ištiko insultas, vėliau į lovą paguldė sąnarių problemos, galiausiai smogė ir vėžys. Tad dienas rūpestinga žmona leidžia namuose, negali ligonio ilgam palikti vieno. Ji neslepia, kad nėra lengva, kad būna ir liūdesio, ir pykčio momentų, kai kantrybė išsenka, tačiau džiaugiasi, kad vyras, su kuriuo nugyveno tiek metų, dar šalia jos, kad turi draugą.

Lina kuklinasi dėl seniai daryto remonto ir mažų kambarių, o man viską atpirktų toks vaizdas pro langą.

Vaizdas šalia namų. Seniau, kūdroje buvo ir žuvų.

Nors ir sunkiai sergantis, Ivanas nestokoja energijos bendrauti, man lankantis svečiuose, negaili komplimentų lietuvaitėms, noriai įsitraukia į pokalbį ir net užtraukia keletą dainų posmų. Ir humoro jausmas vyrui nesvetimas. Paklausęs ar mačiau kieme stovintį automobilį, siūlo kompanijon pakviesti ir mano išrinktąjį ir keturiese keliauti į Lietuvą.

Lina Lietuvoje nebuvo jau keletą metų. Svajoja balandį dalyvauti savo mamos 80-mečio jubiliejuje, tačiau neturi kam palikti vyro – jo artimieji patys turi sveikatos problemų, o slaugos namuose nesitiki tinkamos priežiūros ir bijo, kad toks sprendimas galėtų baigtis labai liūdnai.

Kol kas su Lina sutarėm dėl trumpesnės kelionės – prasidėjus sezonui ji man savo apylinkėse parodys grybingiausias vietas. O ir po pirmo apsilankymo neišleido tuščiomis – lauktuvių įdėjo naminio vyno, savo virto figų džemo ir sode sunokintų persimonų. Pasirinkau iš Linos bibliotekos ir keletą lietuviškų knygų, tad į Poleto kaimą dar būtinai grįšiu.

Poleto kaime lankiausi sausio vidury, tądien dangus gąsdino ir stebino.

Viešnagės desertas – seniai matyta ryški ir pilna vaivorykštė.