Geras jausmas mesti darbą, laisvės kaina arba Naujųjų metų pažadai kitaip

Šiandien lygiai trys savaitės, kai nebedirbu picerijoje. Tekstą parašiau dar keliolika dienų anksčiau – tada, kai apsisprendžiau, kad eksperimento stebėti žmones iš už baro man pakaks. Žinojau, kad tai laikina stotelė ir kai tik pajutau, kad tas vaidmuo man nebepatinka, kad nebeaugu, nebežinau, ko išmokti, o nuobodžiauju, darausi irzli, kad atbunka gebėjimas pastebėti šviesius dalykus ir įsiveliu į keistas buitines kalbas apie tą patį per tą patį, kad nuolatinių klientų ne tik užsakymai, bet ir šnekos kartojasi ir pamažu tampa ne spalvingais žodžiais, o monotoniškais bumbesiais, kai zvimbia abejose ausyse ir nežinai kokį jungiklį išjungti, nutariau padėti tašką.

Norėdama tekstu pasidalinti pirmiausia laikiau tos dienos, kai užversiu savo beveik kasdiene buveine virtusios kavinukės duris ir įkvėpsiu to laisvės oro. Kai užvėriau pajutau, kad verta dar panešioti tą jausmą savyje ir subrandinti pokyčius. Šiandien, palydint senuosius metus, nutariau, kad pats laikas pasidalinti tuo naujo oro gurkšniu, impulsu keisti išaugtus vaidmenis ir gyventi savo gyvenimą.

Gyvenimas kaskart primena, kad sienas ir apribojimus pirmiausia pasistatome savo galvose, o aplinkybės tik padeda juos pamatyti ir realybėje.

Pasakiusi sau, kad gana matuotis svetimas pareigas ir laikas būti savimi, veikti tik tai, kas patinka ir iš to gyventi – rezultato sulaukiau greičiau nei tikėjausi. Grįžau prie laisvosios profesijos ir darbo sau. Per kelias savaites akys pačios užkliūdavo už reikiamų žinučių tekstų rašytojams, stambus užsakymas iš buvusio kliento į pašto dėžutę atkeliavo anksčiau nei laukiau, sutikau keletą žmonių, kurių istorijos prašosi sugulti į žurnalo puslapius, galvoje ir užrašinėje knibžda idėjų, lyg mūza būtų savo olą užleidusi meškoms žiemos miegui, o pati jau išgyvena pavasarį.

Sulaukiau nors negausaus, bet labai malonaus grįžtamojo ryšio iš Kliukarkos skaitytojų. Kai kuriems jų, nesitikėjau, kad mano tekstai gali būti įdomūs, bet tas žinojimas, kad kažką įkvepi, net jei tai tėra keletas žmonių, veda pirmyn ir leidžia džiaugtis praėjusiais metais ir būti dėkinga net ir už tuos kelis mėnesius nevisai savo rogėse.

Išbandyti naujas pareigas, pasimatuoti vaidmenis, pamatyti pasaulį sau neįprastu kampu – verta. Geriau pažinau ne tik vietinius žmones, bet ir save. Ir į Naujus metus žengiu dar tvirčiau žinodama, ko noriu, ir dėkodama likimui ir sau už tai, ką jau turiu.

Taigi dalinuosi tekstu, gimusiu tądien, kai gimė sprendimas suimti gyvenimą į rankas ir vėl:

Geras jausmas mesti darbą. Keistas pareiškimas? Ir aš keista.

Gera, nes:

1. Palengvėja priėmus sprendimą.
2. Prieš akis iškyla baltas lapas, laisvos valandos ir naujos galimybės.
3. Impulsas kurti ateitį, išlysti iš rutinos.

Toks sprendimas leidžia lėkti laukais ir rėkti: „laisvė“, tačiau ji turi savo kainą – finansinį nestabilumą, egzistencinį nerimą, aplinkos spaudimą ir kažkur smegenų voratinkliuose įraizgytas nuostatas, kad darbą TURĖTI būtina, kad bile darbas, kad ir nemėgstamas. O turintys darbą, vyrą (rečiau – žmoną, arba 10 metų vėliau), išsilavinimą ir nuosavą būstą – gyvenimą susitvarkė. Kiti gi plevėsos, kurie mane visada labiausiai ir žavėjo.

Tad jei toji laisvė ir galimybė nebūti ten, kur nesinori ir nedžiugu būti, nedaryti kompromisų su savimi yra svarbesnė, sakai darbdaviui VISO, laisvei – TAIP, ir prisiimi visą atsakomybę už savo gyvenimą. Puikus sprendimas, kai tam „sutvarkytam“ gyvenimui prireikia kapitalinio remonto. Ir po jo tik nuo mūsų priklauso, kaip greitai apipeckiosim sienas ar apkrausim nereikalingais daiktais ir jų dulkėmis.

Laisvai samdomo specialisto gyvenimas – kaip santykiai be įsipareigojimų. Būni kartu su užsakovu ar partneriu, kol įdomu, naudinga, patrauklu. Kol yra abipusė trauka. Jei pirmas pasimatymas nepavyko, antro gali ir nebūti.

Bet nėra ir santuokos iš reikalo su darbdaviu, buitinių konfliktų ir susikaupusių nuoskaudų. Nuo požiūrio viskas priklauso – ar verksi, kaip aš dabar gyvensiu, ieškosi bet kokio darbo ir pirmam pasitaikiusiam atsiduosi, ar atsiversi naujoms galimybėms ir lauksi, kas tau gero dar nutiks, veiksi tik tai, ką myli ir iš meilės, o ne baimės – geras darbas pats tave susiras ir įkvėpimas pagaus bedirbantį.

Visais kartais, kai nutraukiau darbo santykius ar jie patys nutrūko, džiaugiausi – jau gyvenau naujomis idėjomis, smalsumu ir su nekantrumu iš savo minčių raizgalynės ir aplinkos laukiau naujų veiklos idėjų, skyriau laiko paanalizuoti savo gyvenimą, poreikius, norus, talentus, vėl atnaujinti viziją, kokio gyvenimo noriu. Dauguma tų kartų buvo mano iniciatyva, keletas, tiesiog dėl susiklosčiusių aplinkybių – iš anksto sutarto termino, įmonės likvidavimo.

Drąsos teikia žinojimas, kad turime pasirinkimą. O jų turime (ir ne vieną) net tada, kai to nežinome.

Dėl to, kad man gali nepratęsti kontrakto drebėjau tik kartą. Bet tada buvau šviežiai įsimylėjusi ir nemąsčiau blaiviai. Nemačiau ir nenorėjau matyti kito pasirinkimo, nes visi pasirinkimai, nors keliais kilometrais nutolinantys mane nuo įsimylėjimo subjekto man atrodė netinkami. Turint omeny, kad man buvo 21-eri ir pilve skraidė drugeliai, tas vienkartinis drebulys atleistinas. Beje, kontraktą tąkart gavau, o su įsimylėjimo subjektu ir šiandien, praėjus beveik 10 metų, esame kartu.

Kūrybingas žmogus ras ką veikti ir be darbo, ir be antrosios pusės. Aistringai kažką veikdamas, neabejoju, kad sėkmingai neieškodamas ras (jei vidinis noras bus), ir vieną, ir kitą.

Jei darbo pabaigos pradedama laukti dar neišėjus iš namų, jei pirmadienis ir visos kitos darbo dienos nemielos, jei ima pyktis, erzina klientai, pacientai, užsakovai, partneriai, kolegos, vadovai ir tai kartojasi nepadoriai dažnai, turbūt tik išsimiegoti, kelioms dienoms pakeisti aplinką ir pusryčiams vietoj „daktariškos“ dešros rinktis mamos uogienę su blynais ar žaliąjį kokteilį, nepadės. Prireiks didesnių pokyčių, kad išspirtų iš svetimų rogių.

Jei tiesiog norisi kažko naujo, kitų emocijų ar iššūkių – gal to verta ieškoti laisvalaikiu – gal pakaks įsigyti ir dėvėti naują geltoną kepurę su bumbulu, eiti į darbą kitu keliu, važiuoti dviračiu ar viešuoju transportu vietoj automobilio ar atvirkščiai, išbandyti šokių pamokas, sužinoti apie dar nepažįstamus savo kūno raumenis čiuožiant snieglente, ar apžiūrėti savo miestą iš oro baliono krepšio.

Nei nuostata, kad nuolatinį darbą/etatą turėti būtina, nei kad turėti viršininką – niekada gyvenime, nėra savaime nei geros, nei blogos.

Svarbiausia, man atrodo, girdėti SAVO poreikius ir nuoširdžiai bei atvirai įsivardyti prioritetus. Ir paklausti savęs, ar mūsų poreikius gali patenkinti tik darbas, arba ar tik jis trukdo mūsų laimei. Man gaila praleisti 8 valandas ar daugiau ten, kur nenoriu ir mieliau rinkčiausi būti kitur. O kitiems vien nuo minties kurį laiką, kad ir labai trumpai, būti bedarbiu, laisvai samdomu darbuotoju, namų šeiminininke/u, amžinu studentu, suka vidurius. Turbūt neverta laužyti prigimties, kuri diktuoja gyvenimo būdą. Bet žengti kelis žingsnius iš komforto zonos ir pažiūrėti, kas gero vyksta už kampo, pravartu kiekvienam, kad geriau suprastume, ką gi išties sugebame ir iš kokio molio esame drėbti. Ir kad „neįmanoma“, dažniausiai reiškia nenoriu, kurį dažnai bandome apkamšyti neva rimtesnėmis ir logiškomis priežastimis, tarsi pateisindami save, kad vieno ar kito dalyko nenorime. Nenorėti kažko nėra gėda. Gėda užuot tai pripažinus sau ir kitiems ir ieškojus, ko gi gyvenime norime, dangstytis už stereotipinių pasiteisinimų, kurie nieko nepasako apie mus, išskyrus tai, kad bijome būti savimi.

Kuo daugiau žmonės turi, tuo toliau kartais važiuoja ieškoti savęs. Nes daiktai, statusai ir kiti „sėkmingo“ žmogaus atributai ar bėgimas užgožia esmę ir tikruosius norus bei patį žmogų. Skandina žmogų į užpelkėjusias nuostatas ir blukina trintuku tikruosius bruožus. Naujaisiais sau pasižadu ir linkiu subalansuoti pieštuko ir trintuko naudojimą – iššluoti pasenusius planus, energiją siurbiančius žmones, apkalbas, gyventi sąmoningiau, valgyti sveikiau ir spalvočiau, dažniau sakyti komplimentus  sau ir kitiems, girdėti kritiką, kuri augina ir pakilti aukščiau nuo buitinių bumbesių. Ir dažnau savęs paklausti prieš imantis veiksmų – kodėl tai darau – iš baimės, ar iš meilės. Ir kad tų, antrųjų, būtų daugiau.