Ketvirtos kartos Sibiro lietuvis dvasios namais laiko Lietuvą

Vos paskaičiusi trumpą Arvydo Kvėglio kreipimąsi angliškai Bulgarijos lietuvių bendruomenės grupėje „Facebook“, panorau sužinoti apie šį žmogų daugiau. Pakalbinusi išgirdau išties neeilinę istoriją. Ketvirtos kartos Sibiro lietuvis, prieš pusmetį su šeima įsikūręs Bulgarijoje, labiausiai namuose jaučiasi būdamas etninėje Tėvynėje – Lietuvoje.

Arvydas Kvėglis su šeima (žmona Ekaterina ir vaikais Iyja bei Ruta) laikinais namais tapusioje Stara Zagoroje.

Arvydas gimė Sibire, jo giminės pasklidę po Rusiją, JAV, keletas – Lietuvoje. Pats jis protėvių žemėje gyveno vos keletą metų, beveik nekalba lietuviškai, tačiau dukrą pavadino Ruta, o namus įsigyti pasirinko Panevėžyje ir būtent ten viešėdamas jaučiasi jaukiausiai. Jau kelias dešimtis metų Arvydas – keliaujantis muzikantas, gyvenęs Ispanijoje, Egipte, o prieš pusmetį su šeima įsikūrė Bulgarijoje ir groja violančėle Stara Zagora operos orkestre. Gimtajame Sibire per paskutinius keliolika metų vyras lankėsi vos kelis kartus.

Tarp Sibiro, JAV ir Kazachstano

Arvydas Kvėglis augo Sibire, Krasnojarsko srityje. Jo mama Liudmila gimė Kazachstane. Išeivijos istorija prasidėjo nuo prosenelio (Casimer Kveglis). Kiek Arvydui žinoma, jis su dar keliomis lietuvių šeimomis iš kaimo šalia Kauno 1906 m. buvo perkelti į Novosibirsko rajoną. Ten susikūrė lietuvių kaimelis. Šiuo metu tose vietose likę tik pelkynai. Prosenelis turėjo šeimą, susilaukė šešių vaikų. Deja, prasidėjus kolektyvizacijai 1928-aisiais, jo žmona, Arvydo prosenelė Susana Kveglis dėl kalbos barjero (ji kalbėjo tik lietuviškai) neįvykdė vietinio pareigūno įsakymo dalyvauti susirinkime, buvo uždaryta į kalėjimą, kur ir mirė. Prosenelis nutarė nelaukti, kol ateis ir jo. Jam pavyko pabėgti į Lietuvą, o po metų iš ten su dar keliais giminaičiais pasitraukti į JAV. Ten vyras vedė antrą kartą ir negrįžo. 6 jo vaikai liko Sibire, juos priglaudė skirtingos šeimos.

Arvydo senelis Josas Kveglis atsidūrė Omsko mieste, ten baigė statybos mokslus, jo specializacija – tiltų ir kelių statyba. 1941 m. kaip „nepatikimos, nelojalios tautos“ atstovas jis buvo paimtas į darbo armiją ir išsiųstas į Kazachstaną, dirbti urano kasykloje Leninogorsko mieste.

Tame krašte 1944-aisiais ir gimė Arvydo mama Lyudmila Kveglis. Po mokyklos Tomsko valstybiniame universitete ji įgijo fizikos ir matematikos mokslų daktarės laipsnį, tebegyvena savo namuose 70 km nuo Krasnojarsko ir vis dar dirba mokslinį darbą bei dėstytojauja Sibiro federaliniame ir Rytų Kazachstano valstybiniame universitetuose. Paskutinį kartą pašnekovas ją matė prieš ketverius metus, kai vyko į gimtinę pasikeisti paso, tačiau dažnai bendrauja „Skype“.

Nuo Sovietų armijos bėgo į Vilnių

Arvydo tėvai išsiskyrė kai jam buvo vos treji, nedaug po to jis ir tematė tėtį, kuris sukūrė naują šeimą, o pavydi žmona nenorėjo įsileisti jokios praeities. Mama taip pat ištekėjo antrą kartą, su antruoju vyru susilaukė dviejų sūnų, kurie savęs jau nelaiko etniniais lietuviais. Namuose nebuvo kalbama lietuviškai. Pati mama menkai temokėjo protėvių kalbą – jos mama mirė jai studijuojant. Be to, laiko vaikų tautiniam auklėjimui nebuvo daug, moteris visa galva pasinėrė į mokslinę veiklą ir net kai vaikai buvo maži dirbdavo po 10-12 val. kasdien. Tačiau kaip didžiausias patriotas, įskiepijęs meilę Lietuvai Arvydo atminty liko senelis Josas, kuris kas mėnesį iki 1956 buvo tardomas NKVD, nuolat tyčiojantis iš lietuvio tautybės. Sako nuolat girdėjęs antisovietines kalbas ir stiprią kritiką sistemai. Jo garbei ir pasirinko senelio ir mamos pavardę, nes tėvo indėlio šeimos gyvenime nebuvo. Skirtingai susiklostė ir giminaičių likimai – Pasvaly ir Rokišky gyvenantys pusbroliai neturi vidinių konfliktų dėl tautinės tapatybės, dauguma JAV įsikūrusių giminaičių jaučiasi amerikiečiais, tik mamos pusbrolis, Niujorke gyvenantis mokslininas matematikos srityje Albert Kveglis prisimena savo lietuviškas šaknis ir tėvų kilmę.

This slideshow requires JavaScript.

Antisovietine dvasia auklėtas Arvydas, atėjus laikui tarnauti Rusijos armijoje, bandė to išvengti. Išvyko mokytis į Vilnių, į J. Tallat-Kelpšos konservatoriją. Tuomet pirmą kartą ir lankėsi protėvių gimtinėje, pirmasis vizitas tai buvo ir Arvydo mamai. Vilniuje jį bandė sučiupti, dėl vengimo tarnauti turėjo kelis teistumus, tačiau nemaloni patirtis jau užmaršty.

Arvydas pamena, kad tuomet buvo itin sunkūs laikai. Trejus metus jam teko padirbėti elektriku, tačiau visad svajojo grįžti į muziką ir tą padarė – muziką nuo 6 pamilęs violančelistas baigė Novosibirsko konservatoriją, kur susipažino su rusaite žmona ir vieną kursą Maskvoje, o gyvenamąsias vietas ėmė rinktis pagal karjeros planus. Kad neliks Rusijoje sako jautęs nuo mažumės. Vis tik kiek padirbėjo Sankt Peterburge, vėliau penkerius metus praleido Ispanijoje, aštuonerius Egipte, Kairo operoje. Ten muzikantų pora buvo patenkinti ir darbo sąlygomis, ir atlygiu, tačiau po Egipto revoliucijos situacija tik prastėjo ir reikėjo ieškoti naujų kelių. Jiedu skraidė koncertuoti įvairiose šalyse, galvojo ir apie darbą Panevėžyje, kur turi įsigiję butą, tačiau miesto muzikinis teatras, nors ir mielai priimti profesionalius muzikantus, neišgali pasiūlyti padoraus atlygio.

Darbą Bulgarijoje temdo kolegų pavydas

Kai Kairo operos vyriausias dirigentas, bičiuliavęsis su Stara Zagora operos vadovu pasiūlė apsvarstyti galimybę dirbti Bulgarijoje, jiedu ėmė domėtis situacija čia. Ar vykti svarstė gerus metus. Atrankos, derybos, dokumentų ruošimas truko nuo gegužės iki spalio, tačiau galiausiai jiedu su visa šeima – penkiolikmečiu sūnumi iš pirmosios žmonos santuokos ir penkiamete dukrele persikėlė į Balkanus. Patyręs muzikantas apgailestauja, kad sunku priprasti prie vietos žmonių mentaliteto. „Kolegos, nors patys niekad nepasieks tokio meistriškumo lygio, užuot stengęsi tobulėti patys, bando pakenkti, sustabdyti tą, kuris nori ir gali kažko pasiekti. Mus vertina operos vadovybė, tačiau dėl to sulaukiame tik dar daugiau kitų darbuotojų nepasitenkinimo ir nepalankumo“, – iššūkius vardija muzikantas. Jis pastebi, kad bendras muzikos lygis Bulgarijoje gana žemas, Sofijoje beveik nėra studentų – jaunimas nebenori tampti muzikantais, be to nevilioja ir perspektyvos. Sostinėje net geriausieji gali tikėtis uždirbti ne daugiau nei 2000 levų.

Vis tik muzika yra visas jo gyvenimas, tad pasiduoti nė neketina. Kol kas nori praleisti daugiau laiko, geriau suvokti situaciją ir tada spręsti, ar likti, ar keliauti svetur. Nelengva ir bulgariškai dar nekalbantiems vaikams. Vaikai moka rusiškai, angliškai, arabiškai. Sūnui mokykloje itin sudėtinga pritapti, o mažoji negauna vietos darželyje, nes neturi reikiamų skiepų.

Arvydas labai norėtų, kad dukra Ruta mokytųsi lietuviškai. Ieško kontaktų su vietos lietuviais, tik neslepia, kad dėl įtempto repeticijų, koncertų grafiko skirti laiko pamokoms ir pačiam labai sudėtinga. Stara Zagoroje gyvena vos keletas lietuvių, tačiau vyras tikisi, kad pavyks įsitraukti ir į bendruomenės veiklą.

Dėl ateiteis šeima nėra tikra – vaikams ir žmonai gal būtų geriau angliškai kalbančioje šalyje, be to žmona nuostabiai groja airių folklorą. Tačiau ten, kur didesni atlyginimai, gerokai brangesnis ir pragyvenimas, tad muzikantų šeima stengiasi apsvarstyti visas aplinkybes ir susikurti komfortą ten, kur jaučiasi geriausiai. O žmonos karjerai Bulgarija – stiprus žingsnis į priekį. Čia ji gavo pirmojo smuiko poziciją.

Dukros gimtinė – Lietuva

Gimtose vietose vyras lankosi itin retai, ir jo mama penkiametės anūkės dar nematė gyvai, tačiau juodu pasiskambina bent kartą per savaitę ir bendrauja per ekraną. O štai su gerokai jausnesniais broliais iš antros mamos santuokos – Krasnojarske likusiu architektu ir Maskvoje įsikūrusiu IT specialistu, kuriančiu animaciją video žaidimams bendrų temų neranda daug ir artimo ryšio neturi – pasiskambina kelis kartus per metus didžiausių švenčių progomis.

Penkiametė Arvydo dukra Ruta – gimė Lietuvoje ir vienintelė šeimoje turi Lietuvos pilietybę.

Nors gimė ir augo Rusijoje, rusų kalba jam gimtoji, Arvydas prisipažįsta nuo mokyklos jautęs, kad jis kitoks, kad nėra rusas. Mano, kad tam įtaką padarė senelis, mamos tėvas, tas jausmas atkeliavo iš šeimos. „Tačiau sunku ir identifikuoti save kaip tikrą lietuvį – nekalbu lietuviškai, beveik nebendrauju su lietuviais, girdžiu šią kalbą fragmentiškai, probėgiais“, – svarsto Arvydas. Vis tik muzikanto galvoje dažniau sukasi mintys ne apie politiką ar tautinę tapatybę, o apie savo gyvenimo planavimą ir strategiją, būtent todėl vyras visad siekė kuo aukštesnės kvalifikacijos ir nuolat stengiasi tobulinti savo profesinius įgūdžius. Bulgarijoje įsikūręs etninis lietuvis džiaugiasi, kad studijų metu įgyti stiprūs pagrindai ir patirtis dabar leidžia jam dirbti bet kur pasaulyje – tos žinios universalios.

Nors yra ketvirtos kartos išeivis, beveik nekalbantis, tik kažkiek suprantantis lietuviškai, vyras įsigijo butą Panevėžio centre (prioritetą teikė geram butui geroje vietoje, nenorėjo prasto buto toli nuo centro sostinėje, o mažesniame mieste kainos palankesnės). Lietuvoje gimė dukra, vienintelė šeimoje turinti Lietuvos pilietybę, ir lankydamasis ten, sako jaučiantis labiausiai namie. „Ir dukrai tai gimtinė, jos pirmieji įspūdžiai iš ten – ji žino, kad kai skrendam į Lietuvą, skrendam namo. Gimtas Sibiras netraukia – ryšiai nutrūkę, nebesijaučiu savas, neturiu, ką ten daryt“, – prisipažįsta A.Kvėglis.