Sofijoje įsikūrusi lietuvė natūralumo ieško ir virtuvėje, ir kosmetikoje

Monika Tamulionytė Bulgarijoje ne tik išmoko gaminti, sutiko naują meilę, įsidarbino veganų restorane, bet ir, susižavėjusi šios šalies gamintojais ir kokybiškomis prekėmis prieinama kaina, prieš mėnesį atvėrė virtualius Avytės namus, kuriuose lietuviams pristato bulgarišką kosmetiką ir kitus gaminius.

Mažeikiškė Monika į Bulgariją atvyko prieš ketverius metus – vos baigusi vidurinę mokyklą. Čia mergina pasirinko kulinarijos studijas. Idėja kilo bičiulei Viktorijai. Merginos tėvai pabijojo leisti dukrą vieną į nepažįstamą šalį, tad ji įkalbino kartu vykti Moniką. Abiturientę tuomet suviliojo galimybė keliauti, mokytis tarptautinėje akademijoje. Dabar jau gerokai virtuvėje kojas apšilusi mergina prisipažįsta, kad tuomet ne tik beveik nieko nežinojo apie Bulgariją (net šiltų rūbų su savimi neėmė, nes įsivaizdavo, kad šioje Pietų Europos šalyje amžina vasara), bet ir nemokėjo angliškai. Interviu dėl priėmimo jai daug padėjo Viktorija, o pati tik kartojo kelias išmoktas frazes, daug šypsojosi ir linksėjo. Atranką juodvi vis tik įveikė ir 2013 m. rugsėjį pradėjo studijas.

Net šiltų rūbų su savimi neėmė, nes įsivaizdavo, kad šioje Pietų Europos šalyje amžina vasara.

Pirmoji stotelė buvo Dobričo miestas pajūryje. Jis lietuvaičių ypatingai nesužavėjo, tačiau pernelyg įsigyventi čia jos ir nesistengė – nė viena neturėjo planų likti Bulgarijoje. Studijų programoje buvo numatyta ir praktika kitose Europos šalyse, ir stažuotė JAV. Studentes žavėjo pažintis su profesionalia virtuve ir kelionių galimybė. Tačiau likimas pasisuko kiek kitaip. Į Ameriką Monika neišvažiavo. Neilgai trukus virtuvėje įsižiebė jausmai bendramoksliui Lubenui, tad tikimybė likti darėsi vis realesnė. Po pusmečio kulinarinės praktikos Belgijoje ir tiek pat trukusių judviejų bendro darbo restorane Kroatijoje, vaikinui gavus darbo pasiūlymą kulinariniame televizijos šou gimtinėje, pora grįžo į  Sofiją.

Vietoje nenustygstanti mergina namuose ilgai neištvėrė. Įsidarbino vieno viešbučio restorane, o vėliau – veganiškame restorane „Soul Kitchen“, kur šiuo metu užima sous chef (antras žmogus virtuvėje) pareigas. Nors neslepia, kad nuolat trūksta darbuotojų, tenka dirbti itin ilgas valandas, o ir įdarbinimo sąlygos nėra visiškai skaidrios, tačiau iš to, kaip aistringai mergina kalba apie maistą, matyti, kad ji – savo vietoje. Džiaugiasi galimybe kurti naujus receptus, pristatyti savo meniu, o didžiausia motyvacija – palankūs svečių atsiliepimai.

Ateity Monika svajoja atsidaryti savo jaukų, nedidelį restoranėlį, kurio svečius džiugintų paprastu, naminiu maistu. O kol kas kviečia net ir skeptiškai nusiteikusius draugus užsukti paragauti veganiško maisto ir įsitikinti, koks gardus ir įvairus jis gali būti. Tiesa, pati nesilaiko tik veganiškos mitybos principų, tačiau pripažįsta, kad mėsos nemėgo nuo vaikystės. Ją ragauja itin retai bei su siaubu prisimena praktiką akademijoje, kai reikėjo mokytis nukaulinti žalią mėsą, tad veganiškas restoranas ją itin žavi galimybėmis kurti iš to, ką siūlo gamta.

„Jei dirbčiau 8 val. per dieną, turėčiau po dvi išeigines ir daugiau atostogų, tai tikrai būtų svajonių darbas,“  – tvirtina ji ir priduria, kad dabar kartais pritrūksta laiko sau ir paprasčiausiems buitiniams reikalams.

Nenuostabu, kad karjerą pradedanti mergina būtent dėl šių priežasčių dar abejoja, ar visą gyvenimą norėtų praleisti virtuvėje ir, kaip ir būdinga Y kartai, toli į ateitį neplanuoja. Tiesiog mėgaujasi maloniu klimatu, kalnų vaizdais, natūraliu maistu ir gyvenimu šalia sostinės centro.

„Vilniuje, net dirbdama gerame restorane, negalėčiau sau leisti gyventi taip laisvai, kaip tai darau čia. Vien įvertinus į nuomos kainas, tampa aišku, kad iš siūlomų algų ne gyvenčiau, o nebent egzistuočiau“, – griežtos nuomonės neslepia kvalifikuota virtuvės meistrė, savo gyvenimą kurianti Bulgarijoje. Žinoma, rožiniai akiniai apie šią šalį lietuvei nukrito jau pirmą žiemą, kai suprato, kad ji nė iš tolo neprimena tropikų, taip pat akį rėžė net miesto gatvėmis šalia prabangių mašinų dardantys arkliais traukiami vežimai, elgetaujantys vaikai, nustebino laidotuvių tradicijos, tačiau tai, ką sunku suvokti, kas kultūriškai svetima ji tiesiog stengiasi pažinti ir priimti kaip neatsiejamą gyvenimo Bulgarijoje dalį.

Šiai šaliai ji dėkinga už savarankiško gyvenimo patirtį ir dvi išmoktas užsienio kalbas. Nors mokykloje joms nesijautė gabi, likimas sudėliojo aplinkybes taip, kad trauktis neliko kur.

Savo gimtinės lietuvaitė taip pat nepamiršta, lankosi bent kartą per metus, keliskart pas ją atvyksta mama. O neseniai, turėdama kelis laisvus mėnesius, kol buvo renovuojamas veganiškas restoranas, prie didelio krūvio ir tempo pratusi mergina įgyvendino naują sumanymą – Lietuvos rinkai pasiūlyti kokybiškos bulgariškos produkcijos. Veiklos idėją paskatino nuolatiniai bičiulių ir pažįstamų prašymai, vykstant į Lietuvą atvežti lauktuvių vieną ar kitą produktą. Ji, kartu su pusbroliu, nutarė suteikti galimybę norimų priemonių įsigyti internetu ir gauti į namus nelaukiant svečių iš Bulgarijos. Šiuo metu didžiąją dalį asortimento sudaro bulgariška kosmetika.

Vienas pagrindinių kriterijų, renkantis gamintojus, su kuriais norės dirbti, Monikai buvo kuo natūralesnė gaminių sudėtis ir palankus kainos ir kokybės santykis. Vadovaudamasi pažįstamų rekomendacijomis Sofijoje susitiko su keletu gamintojų, užmezgė pirmuosius kontaktus, atliko pirmuosius užsakymus, su partneriu Lietuvoje sukūrė interneto svetainę ir „Avytės namai“ tapo atviri visiems, norintiems užsukti. Ateity mergina ketina plėsti asortimentą ir pasiūlyti ne tik kosmetikos gaminių, bet ir namų apyvokos daiktų,  papuošalų, meno dirbinių, pristatyti produkciją įvairiose mugėse.

Pokalbio eigoje paaiškėjo, kad Monika puikiai valdo ne tik šaukštus, peilius ar keptuvę, bet ir teptuką.

Pastaruoju metu jos piešiniuose vis dažniau išnirdavo avytės. Tad kai steigdami mažąją bendriją Lietuvoje Monika su už veiklą Lietuvoje atsakingu pusbroliu ieškojo aiškaus, skambaus ir dar neregistruoto pavadinimo, kuris atspindėtų jaukumo idėją ir keltų šiltus jausmus, būtent avytė ir tapo tinkamiausiu simboliu.

Ji suvokia, kad vieną dieną, gali tekti rinktis tarp prekybos bulgariška produkcija Lietuvoje ir darbo virtuvėje, tačiau kol kas į naują projektą žiūri kaip į pomėgį ir galimybę pristatyti Lietuvos rinkai kažką naujo, asmeniškai išbandyto patikrinto, nei į verslą ir tikisi, kad pavyks sukurti tiltą tarp šių šalių ir pristatyti tautiečiams tai, ką Bulgarijoje randa geriausio.