//
you're reading...
Įpročiai, Pažintis su savimi

Vėlinių mintys apie gyvenimą ir mirtį arba kapinių apsėdimai

sausio-13

Atminti išėjusiems, kuriuos pačius ar jų darbus pažinom ir mylėjom, nereikia ypatingų progų ar vietų.

Socialiniai tinklai mirguliuoja moliūgų patiekalais ir išskaptuotomis galvomis, įspūdingu grimu ir banaliomis, paskubomis prekybcentriuose pagriebtomis kaukėmis, plazdančiomis liepsnelėmis ir kapinių takais. Vakarietiškąjį triukšmingą ir spalvingą Heloviną keletą kartų esu šventusi iki paryčių, tačiau gerokai labiau įstrigusi kapinių lankymo tradicija, pažįstama nuo mažumės ir šiandien norisi prisiminti tuos, kurių šalia nebėra, mąstyti apie prasmę, baimes, prisirišimus ir gyvenimo džiaugsmą. Norisi, kad visos tos liepsnelės įžiebtų norą ir gebėjimą džiaugtis vieni kitais ir visais žemiškaisiais stebuklais čia ir dabar.

Mane visad stebino itin uolūs kapinių lankytojai, ištaigingi antkapiai ir išmoninga amžino poilsio vietų puošyba. Ir žvilgsnį kaustydavo ne kuo ryškesnė žvakė, didesnė puokštė ar vainikas, o už kapinių tvoros vis auganti nudžiuvusių augalų, apdegusių plastikinių žvakių indelių, krepšelių, kaspinų ir kitų šiukšlėmis tapusių atminties atributų krūva.

Kodėl pasitraukus iš konkurencinės kovos dėl vietos po saule, ją kartais tęsia likę gyvi artimieji?

Lyg to pasibaigusio gyvenimo vertę matuotų akmens dydžiu, marmuro kaina ar žvakių skaičiumi. O gal taip matuojama savoji meilė ir rūpestis, tarsi kompensacija už viską, ko kadaise nespėjo. Jei siekė, kad visi būtų sotūs, laimingi ir šiltai aprengti, bet būtent tam laimingi laiko ir nelikdavo. Jei gyvenimui privertus sustoti, visą atsivėrusią tuštumą, neišsakytą meilę, slopintus jausmus, neišverktą skausmą ir bandomą sukrauti keliais sluoksniais, dirbtinėmis gėlėmis apkaišyti. Tik kuo labiau norisi kažką paslėpti, tuo labiau akivaizdu.

Nuo mažens jaučiau, kad nesvarbu, kokio dydžio paminklas ir kiek našlaičių pasodinta, ne čia žmogaus, kurio pavardė graviruota ant antkapio, dabartiniai namai.

Tuos, kuriuos turėjau laimės sutikti, mačiau ir dabar panorėjus širdimi matau tokius, kokie buvo, besikuičiančius savo aplinkoje, o tuos, kurie išėjo prieš man ateinant, piešiu mintyse iš nuotraukų, artimųjų pasakojimų, pabarstydama fantazija – lipdau savo nuosavą pasaką.

Gyvendama ne gimtinėje, jau keletą metų išvengiau Vėlinių karštinės ir jaučiu, kad prisiminimai gyvesni. Nes būnant to masinio judėjimo kapinių kryptimi dalimi, skubant, renkant gėles, žvakes, sudarant maršrutus, stovint kamščiuose ir labinantis su pažįstamais ir nelabai giminaičiais, nelikdavo laiko prisiminti tuos, kurių aplankyti ėjau  –  vienumoje, ramiai, susikaupus. Juk prisiminti tuos amžiną atilsį užsitarnavusius nereikia nei specialios vietos, nei specialios progos. Jie patys išnyra pamačius panašų siluetą, išgirdus balsą, garsą, pasklidus seniai įstrigusiems kvapams, dalinantis prisiminimais su šeima ar draugais, atpažinus savy giminės bruožų, ir palaiminę iš viršaus vėl skrajoja savais ano pasaulio reikalais.

Kad šurmulys, dekoracijos, atributai kartais užgožia šventės ar minėjimų prasmę pastebiu ne tik per Vėlines – pirmauja Kalėdos, gerokai aplenkusios Valentino dieną ir Velykas. Tačiau visad galime rinktis ir lengvas išėjimas iš „taip daro visi“ rato leidžia įvertinti prioritetus ir šventę susikurti viduje. Tokią, kurios niekas nepajėgs užgožti.

Šią dieną nori nenori aplanko ir mintys apie laikinumą. Pastebiu, kad ne mažiau nei esame prisirišę prie išėjusių ir kartais labai sunkiai paleidžiam, sunku suvokti ir savo trapumą, atsisakyti prisirišimų. Kai išgirdau istoriją, kad viena į devintą dešimtį įžengusi giminaitė, seniai palaidojusi vyrą, su kuriuo vaikų juodviem nebuvo lemta susilaukti, ieško paveldėtojų – žada palikti butą už pažadą prižiūrėti kapus, mano akys išsiplėtė iš nuostabos ir rišliai suformulavau keletą klausimų tik po užsikertančio, orą gaudant tariamo „O tai? O tai?“. Pirmiausia man buvo nesuprantama, koks gi skirtumas, koks bus kapas, kai pats jau būsi toli, lyg smalsautum, kas gyvens tavo bendrabučio kambary po to, kai baigsi studijas. Nebeaktualu. Antra, pakvipo savanaudiškumu – nusipirkti žmogaus įsipareigojimą amžiams, nupirkti pažadą, pririšti.

Ir tik po to šiuos klausimus pasivijo mintis, kad ir kaip racionaliai, ramiai, natūraliai žmogus kalbėtų apie mirtį, jis bijo. Bijo būti pamirštas.

Amžinybės, pripažinimo, įvertinimo siekis turbūt įgimtas. Tik labai abejoju, kad būtent nepriekaištingai sutvarkyti kapai daro mus amžinus. Šalia pavardės ant antkapio juk tebus dvi datos. Gyvenkim, mylėkim, apsikabinkime, palaikykime ir rūpinkimės vieni kitais, kol klaidžiojame tarp jų. Finišą pasieks visi, tad bėgti – neverta. Nebent norime prierašo „Atbėgo pirmas/a. Aš mieliau rinkčiausi „Gyveno SAVO gyvenimą“.

P.S. Bulgarai kapines lankys šeštadienį. Vėlines primenanti Zadušnica čia minima triskart per metus.

SONY DSC

Nors čia vaikštinėjau maždaug prieš 20 metų, Talino kapinės, besidriekiančios miške, man patiko labiausiai iš visų, kuriose teko lankytis. Kuklūs paminklai, erdvė ir jokios savivalės – artimiausia mano estetikos ir amžino poilsio vietos suvokimui. By Ren12 (Own work) [CC BY-SA 3.0 ee (http://creativecommons.org/licenses/by-sa/3.0/ee/deed.en)%5D, via Wikimedia Commons

Reklama

About Justina Mikeliūnaitė

Pleputė, stebėtoja, rašytoja ir istorijų sekėja. Emigrantė, žurnalistė. Kliukarka.

Komentarai

2 thoughts on “Vėlinių mintys apie gyvenimą ir mirtį arba kapinių apsėdimai

  1. Labas, Justina. Kaip visuomet labai jautrus pasidalinimas mintimis tema , kuri kiekvienam svarbi . Vakar gavom iš Lietuvos laišką su priekaištais , kad nesam ten , kad nepašlavėm kapų , neuždegėm žvakelių . Man nesuvokiama , kai gyvieji tarsi persikelia gyventi į kapines , kai prisilietimas tenka mirusiems, o gyviems – priekaištai . Gaila , kad butaforiškumas dominuoja virš giluminių prisirišimų . Tai , ką pamatys aplinkiniai ,traktuojama kaip ta tikroji jausmų išraiška. O yra ir kita , kuri aplinkiniams yra nematoma . Tu ją tiesiog turi širdyje , tu to neafišuoji , tu išgyveni tyliai ir susikaupęs . Čia Vėlinių atributika , perkama prekybcentriuose , visai neįsikomponuoja …

    Patinka

    Posted by Nijolė Berenienė | lapkričio 2, 2016, 4:00 am
    • Sveiki, Nijole, ačiū už atsiliepimą ir pasidalinimą savo patirtimi. Ir man keistas tas persikraustymas į kapines, dėmesio, laiko, pastangų sutelkimas į kapus ir giminaičių diskusijos, kokias gėlytes sodinti ar kokią tvorelę tverti užuot, jei išties norisi prisiminti ir pagerbti išėjusį/ius, tiesiog pakalbėjus apie jį, prisiminus smagiausius momentus, jo darbus, pomėgius ir pokštus. Taip jis tam tikra prasme liktų gyvas mintyse ir kalbose, o ne puošniam kape. Tik gal kartais tas išorės, paradinės pusės akcentavimas gali būti pabėgimas – nuo skausmo, nesusitaikymo, nežinios, baimių. O kartais užsisukama rate “visi taip daro“ ir “ką žmonės pasakys“ ir įsiveliama į keisčiausią konkurenciją ten, iš kur niekas negrįžta.

      Patinka

      Posted by Justina Mikeliūnaitė | lapkričio 2, 2016, 6:04 am

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Kategorijos

Įveskite el. pašto adresą, kuriuo norite gauti pranešimus apie naujus įrašus.

Prisijunkite prie kitų 188 pasekėjų

Follow Kliukarka on WordPress.com

Instagram

Love hights and panorama view. #londonpanorama #reunion #girlywekend #cityescape #trip #nightbeauty #citylights #memories #backintime #walks #seaside #northsea #outdoors #flashbacks #pastandtoday Rudenį Bulgarija kvepia keptomis paprikomis. #preparingforwinter #redpeppers #autumnsmell #bulgariancuisine #burkani #lessonsfrommotherinlaw #reciepes #slowliving #nationalfood #red #sweet #cozy #escape #enjoyinglife #exploringbulgaria #grilledpeppers Šaknys - viso ko pagrindas, bet į priekį veda tik gyvenimo tėkmė. Ir kuo labiau tą tekėjimą bandai stabdyti, tuo mažiau džiaugsmo. O kuo mažiau stebies upės vingiais, tuo daugiau stebuklų ir lengvumo jie padovanoja. #letitflow #river #roots #itsallaboutthebase #forestlive #naturephotography #exploringlithuania #exploringmyself #green #rainyday #weekendoutdoors #walks #inspiration #enjoyinglifetothefullest #resting #awayfromthecitylife #peaceofmind #sweetescape Praeiviai. Vienintelė kaimo karvutė. #thecow #villagelive #sundaywalks #morningmotivation #outdoors #exploringlithuania #local Ši vasara buvo turtinga ir darbais, ir lietumi gausi, bet rugpjūtis itin dosnus kasdienių stebuklų ir gėrio, kuris visad buvo šalia, tik ne visad rasdavau laiko neva svarbių darbų sąraše. Lietuvoje darau pauzę, o tam tobulai tiko maudynės ežere, plaukimas laivu, draugų sąskrydis gimtam vienkiemyje, kur praleidau pirmus pusantrų savo gyvenimo metų ir iki šiol jaučiu ypatingą ryšį,  vaikščiojimas basomis, alyviniai obuoliai, cukinijos ir  žirniai. O geriausias šios vasaros nutikimas - atostogos su mama, pirmąsyk tik dviese. #summertimefun #treasures #momanddaughter #familytime #doublepower #holidays
%d bloggers like this: