//
you're reading...
Pažintis su Bulgarija, Pažintis su savimi, Visuomenės žaizdos, Įpročiai

Pasiklydę romų rajone arba nematomos sienos

„Eikite ir išgyvenkite jūras emocijų, patyrimų, baimių ir pan. Būkite drąsus ir būtinai apie tai papasakokite pirmadienį,“ – patarimais kaip generuoti gerą turinį penktadienį dalijosi GERI BLOGAI. Esu iš tų, kurie tinklaraščio įrašams laukia įkvėpimo ir nori dalintis tik tuo, kas stipriai paliečia, sudomina ar nustebina pačią. Prisipažįstu, kad kartais laukiu pernelyg ilgai ir žadu pasitaisyti, nes ne kartą įsitikinau, kad disciplina – tai antras sėkmės vardas.

Savaitgalį ir patarimas, ir įkvėpimas pasivijo mane patys, tiksliau nuvijo ten, kur nesitikėjau atsidurti. Pasivaikščiojimai tampa mudviejų su išrinktuoju laisvadienių tradicija ir proga vis labiau pažinti ir pamilti savo miestą. Šįkart aplankėme miesto simboliu tampantį aukštai ant kalvos 2013 m. įrengtą ir naktimis šviečiantį kryžių, kuris įspūdingas savo 38 m. dydžiu, bet dar įspūdingesnė atsiverianti panorama. Nuo kalvos matosi visas dauboje įkurtas miestas, informaciniai stendai supažindina su miesto istorija, apylinkių augmenija ir gyvūnija, šalia įrengta ir krosnis bei stalas, veikia ir mini koplytėlė, kur tikintieji gali uždegti žvakelę už savo ir artimųjų sveikatą ir gerovę.

Leisdamiesi ekotaku sutikome ne vieną grupelę kopiančių viršum – su vaikais, bičiuliais, šunimis. Visi sveikinosi ir šypsojosi vieni kitiems. Kai pakeli minkštąją nuo sofos, ir miestas atrodo gerokai gyvesnis, šviesesnis ir aktyvesnis. Nutarėme sutrumpinti kelią ir ne leistis tiesiai pažymėtu maršrutu į centrą, o sukti arčiau namų.

Takas baigėsi ties zoologijos sodo tvora, bet ją apėjome. Pasiklysti sunku, kai tau po kojomis – visas miestas. Tačiau nors šeštadieninį nuotykį pasiklydimu vadinti sunku, vienoje sankryžoje vis tik suklydome.  Pasukome klaidingai, manydami, kad dar bus gatvė žemyn ir sutrumpinsim kelią, bet atsidūrėm kone akligatvy. Tiksliau šioks toks kelias žemyn į pagrindinę gatvę buvo, bet noro juo eiti – jokio.

Vos keliolika žingsnių iškrypus iš savo maršruto nosį užgniaužė sunkiai ištveriamas kvapas. Rodos, kad tiesiai į veidą visa savo jėga driokstelėjo praeitis. O gal – realybė? Ant gatvės bortelių ir namų slenksčių sėdėjo žmonės, gatvėje žaidė vaikai. Netoliese priparkuoti ilsėjosi vežimai ir stiprinosi arkliai. Prabangiausia rezidencija buvo nuo pamatų iki stogo iš lauko pusės dengta juodomis plytelėmis, lyg namas būtų išvirkščia vonia.

Pirma mintis sufleravo dėl smarvės kaltinti kanalizacijos avariją, tačiau greit supratau, kad tai būtų geriausias variantas. Deja, panašiau, kad kanalizacijos ten nėra visai ir nosį riečiantis aromatas – įprastas aplinkos fonas. Tačiau dairymuisi ir svarstymui daug laiko nebuvo.

Akimirksniu užliejo jausmas, kad esu kaip niekad svetima, ne savo vietoj, ne savo teritorijoj. Beveidžio miesto taisyklės tame akligatvy tikrai negalioja.

Neužtruko, kol sulaukėm klausimo, ko ieškom, o neatsakius ir pakartoto darkart. Paaiškinus, kad sumaišėm kelią, komentarų nebesulaukėm, bet apsisukus norėjosi dingti kuo greičiau. Tik kojos, lyg sapne, rodos ėjo lėčiau nei stiprėjo noras išnykti.

Taip netikėtai užsukom pasisvečiuoti į romų skergatvį. Kad tame kvartale nemažai  romų, žinojau, ne kartą ir važiavau, ir vaikščiojau jo gatvėmis. Vaizdas stipriai nesiskiria nuo kitų miesto dalių. Gal tik šventės aidi būgnais toliau ir garsiau, daugiau vaikų, daugiau spalvų ir gyvenimas verda gatvėje, bet tie keli žingsniai į šoną nubloškė mane į kitą amžių ar kitą planetą. Viena, žinoti, kad žmonės gyvena visaip, kita, kai ta kita realybė išnyra prieš nosį tau visai nepasiruošus. Lyg egzaminas, kuriame jei nesusimoviau, tai ir iki aukščiausių balų toli.

Įstrigo kvapas, kurio visų ingriendientų geriau ir nežinoti – prakaito, pūvėsių ir arklių mėšlo derinys, kurio paunksmėje lyg niekur nieko vyko šeštadienio gyvenimas – kalbos, apkalbos, namai, vaikai, išmintingomis ne pagal metus akimis, kurios, rodos, tokios alkanos gyvenimo.

Jaučiausi, lyg per tas kelias minutes pabuvojau Indijoj, Pietų Amerikoj, liūto narve ir skraidančioj lėkštėj.

Sukrėtė suvokimas, kad tai realu, čia gyvena žmonės, auga vaikai ir kažkam tai norma, nors minčių gal ir kyla visokių. Svarsčiau, kas pagimdė tą svetimumo ir nesaugumo jausmą. Be klausimo, užduoto gana draugišku tonu, ko ieškom, vienos iš ant slenkščio susėdusių jaunų moterų, daugiau replikų nebuvo. Bet buvo aiškiai justi ore tvyranti įtampa, tiriantys žvilgsniai. Kad ir kiek keisčiau savo požiūrį teoriškai, tik realios patirtys parodo nuogą tiesą ir iš pasąmonės gelmių iškrapšto visus stereotipus ir išankstines nuostatas. Jos, tikiu, abipusės, iš įvairių karčių patirčių sulipdytos.

Jau atsidūrusi savo komforto zonoje, vis svarsčiau, kaip reiktų užmegzti dialogą, pažinti tą kultūrą, tradicijas, ieškoti šviesos ir įkvėpimo, suprasti tą spalvingos, dainingos ir vienas už visus ir visi už vieną mentalitetą išsaugojusios tautos fenomeną, žvelgti atviriau, identifikuoti užburtus ratus, susvetimėjimo, priešiškumo priežastis.

Kodėl, kai pasauly tiek išradimų ir protų, yra žmonių, kurie gyvena be kanalizacijos, elektros ir rašto? Kodėl tiek nematomų sienų tarp bendruomenių, tautų, religijų, santvarkų, politinių pažiūrų, prigimties ir kaip turi būti įstatymų? Ar gali visi gyventi pagal vienas taisykles? Gal jų laimė – neturėti lūkesčių? Ar tos gyvenimo alkanos vaikiškos akys turės galimybę pajusti įvairesnius jo skonius? Ką aš galiu dėl to padaryti? Ar galiu? Kodėl leidžiu sau manyti, kad mano gyvenimas yra geresnis?

Galvoje spengia tūkstantis klausimų. Jų daugėja, atsakymų – ne. Bet kartais tie šėlstantys klausimai nuveda gerokai toliau nei tvirtas žinojimas.

P.S. 2011 m. surašymo duomenimis Bulgarijoje gyveno beveik 5 proc. (320 761) romų. Per trejus savo gyvenimo Bulgarijoje metus apie juos daugybę kartų girdėjau neigiamų, žeminančių ir stereotipais grįstų žodžių iš bulgarų. Net vietos šunys dažnai aploja pro šalį važiuojančius arkliais traukiamus vežimus, kuriuos dalis romų vis dar naudoja kaip pagrindinę transporto priemonę ir net miestų gatvėse juos matyti tenka kasdien. Bulgarai keiksnoja juos už eismo trukdymą, o romus kaltina įžūlumu, įstatymų nesilaikymu ir valstybės išnaudojimu. Tame yra nemažai tiesos, tačiau keista, kai net kalbant apie tvarkingas, išsilavinusias, kultūringas, dirbančias ir socialias šeimas, net minint jas geru žodžiu, vis tiek paminima tautybė, tarsi garsiai nusistebima. Bulgarai jų vadinamus Цигани dažnai kaltina dėl visų bėdų. Pastebėjus nešvarą ar švelniai tariant keistokus estetinius sprendimus mieste, labiausiai tikėtinas atsakymas, kad tai romų palikimas, darbas ar rajonas, nors tiesa ir lieka kažkur anapus. Įsiminė atvejis, kai kartą skrendant iš Sofijos į Bristolį, oro uoste aplinkiniams susidomėjus be priežiūros paliktu krepšiu, mažas, maždaug 3 metų bulgaras berniukas garsiai spėjo, kad ne vietoj daiktą paliko koks nors čigonas. Aplinkiniams tai pasirodė juokinga, tad sulaukęs dėmesio vaikas spėjimą pakartojo kelis kartus dar garsiau. Niekas nepataisė, kad krepšį palikti galėjo bet koks išsiblaškęs žmogus, nepaisant jo tautybės ar kitų ypatybių. Nepasakiau nieko ir aš, matyt, dar daug košės reikia suvalgyt, kad auklėčiau svetimus vaikus ir tėvus. Užuot sakiusi pastabas viešai, aš rašau. Ir vis klausiu savęs, ar tai tikrai geriausias būdas keisti pasaulį.

 

Reklama

About Justina Mikeliūnaitė

Pleputė, stebėtoja, rašytoja ir istorijų sekėja. Emigrantė, žurnalistė. Kliukarka.

Komentarai

Trackbacks/Pingbacks

  1. Atgalinis pranešimas: Šalis, gyvenanti keliuose amžiuose vienu metu arba lietuvė Indijoje, I dalis | Kliukarka - spalio 14, 2016

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Kategorijos

Įveskite el. pašto adresą, kuriuo norite gauti pranešimus apie naujus įrašus.

Prisijunkite prie kitų 188 pasekėjų

Follow Kliukarka on WordPress.com

Instagram

Love hights and panorama view. #londonpanorama #reunion #girlywekend #cityescape #trip #nightbeauty #citylights #memories #backintime #walks #seaside #northsea #outdoors #flashbacks #pastandtoday Rudenį Bulgarija kvepia keptomis paprikomis. #preparingforwinter #redpeppers #autumnsmell #bulgariancuisine #burkani #lessonsfrommotherinlaw #reciepes #slowliving #nationalfood #red #sweet #cozy #escape #enjoyinglife #exploringbulgaria #grilledpeppers Šaknys - viso ko pagrindas, bet į priekį veda tik gyvenimo tėkmė. Ir kuo labiau tą tekėjimą bandai stabdyti, tuo mažiau džiaugsmo. O kuo mažiau stebies upės vingiais, tuo daugiau stebuklų ir lengvumo jie padovanoja. #letitflow #river #roots #itsallaboutthebase #forestlive #naturephotography #exploringlithuania #exploringmyself #green #rainyday #weekendoutdoors #walks #inspiration #enjoyinglifetothefullest #resting #awayfromthecitylife #peaceofmind #sweetescape Praeiviai. Vienintelė kaimo karvutė. #thecow #villagelive #sundaywalks #morningmotivation #outdoors #exploringlithuania #local Ši vasara buvo turtinga ir darbais, ir lietumi gausi, bet rugpjūtis itin dosnus kasdienių stebuklų ir gėrio, kuris visad buvo šalia, tik ne visad rasdavau laiko neva svarbių darbų sąraše. Lietuvoje darau pauzę, o tam tobulai tiko maudynės ežere, plaukimas laivu, draugų sąskrydis gimtam vienkiemyje, kur praleidau pirmus pusantrų savo gyvenimo metų ir iki šiol jaučiu ypatingą ryšį,  vaikščiojimas basomis, alyviniai obuoliai, cukinijos ir  žirniai. O geriausias šios vasaros nutikimas - atostogos su mama, pirmąsyk tik dviese. #summertimefun #treasures #momanddaughter #familytime #doublepower #holidays
%d bloggers like this: