//
you're reading...
Kasdieniai įkvėpimai, Lietuviai Bulgarijoje, Pažintis su savimi

Apie meilę Lietuvai iš tolo arba nematoma karūna keliauja kartu

Kai esi toli ir negali pajusti bendrystės fiziškai ir įkvėpti vienybės visa savo esybe, intensyvėja vidiniai išgyvenimai ir šventės pajautimas širdimi. Kai nėra visų išorinių blizgučių, orkestrų, iškilmingų kalbų ir ceremonijų, dainų ir fejerverkų, kurie kuria nuotaiką ir buria žmones, atsiveria šventės esmė ir apsinuogina asmeninis santykis.

Kai esi vienas, turi progą apmąstyti, ką švęsti, ar švęsti, kodėl švęsti. Atstumai kartais didesni galvoje nei žemiškuose keliuose. Taip, čia, Bulgarijoje, šiandien žmonės, kaip kasryt, kėlėsi anksti, gėrė kavą lauko kavinukėse, diskutavo ir mosikavo rankomis, ėjo į darbus, televizija dėstė kasdienes realijas. Apie karalius ir karalienes gal tik vaikai smėlio dėžėse diskutavo, vyresni šiomis dienomis karūnuoja ir po nesėkmingų rungtynių nuverčia futbolo karalystės tarnus ir kilminguosius.

su pieniu vaikinu

O aš šiandien švenčiu, kad esu lietuvė. Švenčiu gyvenimą. Didžiuojuosi tuo, net jei nerėkiu garsiai. Švenčiu rašydama šiuos žodžius. Švenčiu skaitydama apie Lietuvos istoriją, žiūrėdama istorines laidas. Švenčiu rašydama, skaitydama ir mąstydama lietuviškai. Švenčiu žinodama, kad kai šį vakarą giedosiu Tautišką giesmę, ji tuo pat metu skambės visame pasaulyje ir prisimenu fantastišką jausmą, kai 2009-aisiais, švenčiant Lietuvos vardo tūkstantmetį ir tik gimus himno iniciatyvai, giedojau su keliais šimtais lietuvių Heineken Opener festivalyje Gdynėje. Draugėn šiandien rinksis ir Bulgarijos lietuviai ir Tautišką giesmę trauks Sofijoje prie Ivano Vazovo nacionalinio teatro. Ir nors mane skirs 100 km, širdimi būsiu kartu.

Esu pastebėjusi, kad valstybines šventes užsienyje gyvenantys lietuviai kartais mini aktyviau nei likę Tėvynėje. Nustebino kaip entuziastingai kartais trečios ar ketvirtos kartos lietuviai šoka tautinius šokius, mokosi dainų ir žino tarmiškų žodžių. Prieš beveik dešimtmetį vienam straipsniui kalbinau dvi merginas iš Brazilijos. Jau jų tėvai buvo gimę Brazilijoje, o juodvi turėjo ispanų, portugalų, indėnų kraujo, bet laikė save lietuvėmis, aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje ir kelias vasaras leido Vilniuje, mokydamosis lietuvių kalbos ir joms tai visai neblogai sekėsi.

Jei žinai, kas esi, nematomą karūną nešiosi ir vienkiemy prie Nevėžio, ir Vilniuje, ir Londone, ir miesto, ir gamtos džiunglėse. Ir ji niekada nenukris.

Tapatybės niekas neatims, jei ją turi. Jei išsigryninai turinį, o ne dangstai skyles ir klausimus forma, nebaisu kad keičiantis aplinkybėmis, keisiesi ir tu, ir tavo tapatybės suvokimas, bet pamatinės vertybės išliks, jei jos tvirtos, įsisamonintos, išjaustos. Tuomet nebijai būti atviras naujai kultūrai, kurios apsupty gyveni, nes nei dažnai valgoma musaka ar tarator vietoj šaltibarščių, nei pritariant į šonus sukiojama galva, nei vakarinės diskusijos ant suolelio prie namų su kaimynais nepadarys mažiau lietuve ar mažiau savimi.

Jei tapatybė tik forma – cepelinų ar šiurkščių sijonų, šakočių ar krepšinio kamuolio, ežerų ar ilgų kojų, tuomet baisu, kad kažkas tą mažą ir trapų paveikslą perdažys, o praradę paskutinį šiaudą visai pasiklysime tapatybės paieškose. Tuomet baugu ir išvažiuoti, o išvažiavus pritapti, stebėti, įsilieti, pažinti ir smalsauti, bandyti ir ragauti, kalbinti ir pasakoti, baisūs ir grėsmingi ima atrodyti ir atvykėliai, neramu, kad neįvestų savo tvarkos, nes tai parodytų, kad turėta buvo labai netvari, šakėmis ant vandens piešta.

Jei žinai, kas esi, nematomą karūną nešiosi ir vienkiemy prie Nevėžio, ir Vilniuje, ir Londone, ir miesto, ir gamtos džiunglėse. Ir ji niekada nenukris. Jei karūna padirbta kopija, kol kiti giedos Tautišką giesmę, susikibs už rankų ir džiaugsis laisve, vieni kitais, vasara ir augins svajones apie dar gražesnę, sąmoningesnę, gyvesnę Lietuvą, kažkas garsiau už himną riesis su tais, kurie šalia (o išties turbūt su savimi kovos), kažkas bumbės po nosimi, kažkas miegos kampe, kažkas kels taurę, kažkas dirbs. Kiekviename mūsų miega ir kunigaikštis, ir karalius, ir dvaro juodarys, ir išdavikas, ir karys, ir tarnas. Pažadinkit tą, su kuriuo norit eiti.

Gyvenimas svetur ir retesni pasimatymai su gimtine išgrynina prioritetus ir privalumus. Per beveik trejus metus, kai gyvenu Bulgarijoje, Lietuvoje lankiausi 7 kartus. Kaskart, kai grįžtu, ar po kelių mėnesių, ar pusmečio vis labiau grožiuosi Lietuva. Vis nauju žvilgsniu ją pamatau, geriu į save kitaip, nei tada, kai kasdien mindžiojau Vilniaus ar Panevėžio gatves. Mane žavi erdvūs miestai, tvarkingos viešosios erdvės, nuostabiai gražėjančios miestelių ir pakelės kaimų sodybos, išpuoselėti gėlynai, vejos ir sodai. Žemos tvoros ir daug daug dangaus. Naujos kavinaitės ir renginiai miestų aikštėse ir gatvėse, kinas po atviru dangumi.

Labiausiai traukia žmonės ir vietos, kurie yra daugiau nei tik žmonės ar tik vietos, kurie yra vaikystė, augimas, saugumas, iššūkiai, kutulys ir neišsiųsti laiškai, kurie yra ir apžvalgos ratas, ir stebuklų šulinys, šarvai, namai ir katapulta. Bet jie liks visada, net tada, kai nebeegzistuos žemėje, gyvuos mintyse, nes jie ir sukūrė tą nematomą karūną.

Reklama

About Justina Mikeliūnaitė

Pleputė, stebėtoja, rašytoja ir istorijų sekėja. Emigrantė, žurnalistė. Kliukarka.

Komentarai

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Kategorijos

Įveskite el. pašto adresą, kuriuo norite gauti pranešimus apie naujus įrašus.

Prisijunkite prie kitų 196 pasekėjų

Follow Kliukarka on WordPress.com

Instagram

Blagoevgrade vyksta karšto vyno festivalis. Jei paskubėsit, dar spėsit ir ryt:) Apie Kalėdas įprastai pradedu galvoti gruodžio vidury, bet šiandien nuotaika jau šventinė, klausant bulgariško roko koncerto su karštu vynu. Ruduo plaukuose, kiemuose, daržuose ir lėkštėse. 
Maistas šildo, gydo ir įkvepia, jungia ir yra puiki pokalbių tema.
Apie virtuvės reikalus labai skaniai paplepėjom su profesionalia kulinare @baltutyt Apie jos kelią iš Mažeikių į Sofiją skaitykite www.kliukarka.wordpress.com Rudens magija.
Obuolių kambarys sename name.
Kieme kvepia šlapiais lapais ir raudonskruosčiais vaisiais.
Pyragai, kokteiliai ir dantų galandinimas. Viskam savo laikas.
#applemania #autumnvibes #reserve #readyforwinter #oneappleadaykeepsthedoctoraway #applesmell #savings #blogger #kliukarkablog #bloggerlife #bulgarianautumn #novemberjoys Kai galvoje pilka, kartais tereikia pažiūrėti sau po kojomis. 
#rudenssapnai #autumnvibes #autumnperson #bulgariannature #slowliving #colourfullife #enjoyingthemoment #sunnyday #hereandnow #inspiration #weekendoutdoors Ši pasaka ne mano - ji Šiaurės jūros undinės. Galim grįžti į praeities vietas, bet grįžti į tuomečius save - suktas reikalas. 
Lyg ir tas pats, 
Lyg visai kitas.
#vidiniaidialogai #siauresjura #kelioneslaiku #talkingtomyself Va toks vat ūkanotas nutiko šis rytas. Rūkas išsisklaidė, saulė iš debesų patalų išsirangė, bet tos rudens miglos liko mintyse - jaukuma, ramuma, arbatos su medumi, knygos ir adijalai. Rudens aš vis tik vaikas. #nofilter #autumnvibes #octobermorning #foogy #mysterious
%d bloggers like this: