Meilės sau paieškos arba dviračiu aplink pasaulį

Kai man pritrūksta įkvėpimo ar jaučiuosi per daug įsižeminusi prisimenu vaikiną iš Pietų Korėjos, kuris vienas leidosi į kelionę aplink pasaulį dviračiu. Susitikome antrą jo kelionės mėnesį 2011-ųjų pavasarį, Panevėžyje (laivu pasiekęs Vladivostoką, dalį Rusijos teritorijos  įveikė traukiniu). Tuomet buvau gana aktyvi couchsurfing svetingumo platformos narė ir keliautojui Jeong Hwan Kim, prisistatančiu tiesiog Kim, pasiūliau nakvynę ir aprodyti miestą. Keliavome į interviu „Aukštaitijos radijuje“, kur tuomet dirbau, vietos kavinė pakvietė Kim į virtuvę gaminti korėjietiško patiekalo ir pasidalinti receptu. Jo kelių dienų viešnagės metu daug klausinėjau apie kelionės tikslą, patyrimus, iššūkius, sutiktus žmones.

Kim tada dar gana sunkiai kalbėjo angliškai, mano korėjiečių bei japonų žinios – (deja, ir liko) lygios nuliui, bet kelionės tikslas buvo aiškus – jis norėjo išmokti mylėti – save ir žmones. Pasakyti „aš tave myliu“ įvairiomis kalbomis išmoko, o mylėti – vis dar mokosi. Planavo keliauti dvejus metus, bet vis dar yra kelyje ir net sugebėjo „susitranzuoti“ laivą į Pietų Ameriką (padėjo įgulai dirbti), kurią kelerius metus tyrinėja.

Kim keliauja jau penktus metus ir šiuo metu dviračiu rieda per Ekvadorą. Pietų Amerikoje norėdamas išgyventi buvo priverstas išmokti ispanų kalbą. Visą šį laiką jis nebuvo grįžęs namo ir nesitikėjo, kad kelionė prasitęs daugiau jei dvigubai. Jis planuoja keliauti dar metus ar kelis ir kilti link Aliaskos. Kim rašo, kad pasaulis didesnis, nei jis tikėjosi. Tikina, kad ilgisi Lietuvos ir rožinės sriubos.

Leistis į kelią Kim nusprendė nebeištvėręs itin monotoniško gyvenimo ir nuovargio. Mirus tėčiui vaikinas anksti tapo šeimos – ligotos mamos ir jaunesnės sesers, maitintoju. Dirbo daugybę valandų, gyveno mažoje trobelėje ir svajojo apie kitokį gyvenimą. Skurdžioje aplinkoje gimusi didelė svajonė  nestebina. Tačiau tai, kad Kim išdrįso ir dviračiu leidosi aplink pasaulį turėdamas vos kelis šimtus dolerių, verčia iš naujo įvertinti savo pasiteisinimus nesiekti ar pernelyg pasyviai siekti kai kurių svajonių, kurių išsipildymas atrodo toks didelis pokytis, kad trikdo ir stabdo. Žaviuosi Kim pasirinkimu ir jo didžiuoju nuotykiu, kuriame kelias ir virsta gyvenimu.

Supratau, kad jis neelinis keliautojas ir ieško ne komforto  bei nuotykių, o gilesnių patirčių. Ketindama rašyti apie Kim, įrašiau mūsų pokalbį. Interviu liko nepublikuotas, bet nepamirštas. Stebėdama tebesitęsiančią Kim kelionę, panorau prisiminti, nuo ko gi prasideda svajonės.

Kim, koks tavo kelionės tikslas, ko tikiesi?

Esu truputį savanaudis. Trokštu išmokti mylėti. Noriu pažinti naujas kultūras, išgirsti įvairias nuomones, pažinti kitokį mąstymo būdą, praplėsti akiratį.

Kaip kelionė gali tave išmokyti mylėti?

Manau, kad galiu to išmokti iš kitų žmonių, tokių, kaip Vadimas iš Rusijos ir jo šeima – pirmieji mane priėmę šeimininkai. Jie nieko nenorėjo iš manęs, tiesiog skleidė savo meilę ir svetingumą. Noriu išmokti mylėti iš daugybės žmonių iš skirtingų šalių, patirti meilę ir ja dalintis.

Tu kalbi apie visaapimančią meilę, meilę šalia esantiems ir visai nepažįstamiems?

Taip, bet kad visus mylėčiau, pirmiausia turiu mylėti save. Korėjoje to nedariau. Mirus tėčiui maniau, kad sunkiai dirbti yra privalu. Turėjau išmaitinti mamą ir sesę. Iki netekties buvau savanaudiškesnis. Galėjau veikti, ką noriu. Gyvenimas pasikeitė kardinaliai, nebesirūpinau savimi, daug dirbau, buvau pavargęs, bet maniau, kad tai normalu ir turiu iškentėti visa tai ir dar daugiau. Fotoaparatas ir dviratis – pirmieji mano brangūs pirkiniai. Prieš tai nieko sau nepirkau, net naujų drabužių. Mano gyvenimas apėmė tik darbą ir studijas. Jaučiausi išsunktas ir norėjau kažką pakeisti, pabėgti.

Kaip šeima reagavo į tavo planą dviems metams iškeliauti?

Mano sesuo suaugo, dirba ir padeda mamai, kuri serga. Mamai vos 53 metai (aut. past.: pokalbis vyko 2011 m.), bet kenčia galvos skausmus, neturi dantų. Ji vis kartoja, kad laukia mirties. Labai norėčiau, kad atrastų viltį, būtų laimingesnė. Atsisveikindamas prieš kelionę daug verkiau. Mano mama yra keistoka moteris. Sunku paaiškint, bet mama myli mane, nors ir neturi vilties gyventi. O aš visada mylėsiu ją. Baisiausia buvo, kad ji gali nesulaukti, kol grįšiu.

Ar palaikote ryšį?

Jei atsiduri bėdoje, ar gali prisipažinti tai savo mamai, pasakyti, kad turi problemų?

Taip. Nors dažniausiai nesinori mamos jaudinti.

Aš taip pat nenoriu, kad ji jaudintųsi. Jei esu bėdoje keliaudamas, aš vis tiek sakau, kad man viskas gerai, esu labai laimingas ir mane supa puikūs žmonės. Negaliu būti šalia fiziškai, tad bent taip galiu pasirūpinti jos emocijomis, apsaugoti, kad ir kokioje situacijoje būčiau ištiesų.

Kodėl pasirinkai tokį didžiulį ambicingą maršrutą?

Jaučiau, kad tai mano paskutinė galimybė. Nežinau, ar dar turėsiu tokią progą iškeliauti. Noriu mėgautis gyvenimu nors dvejus metus. Tai mano apdovanojimas sau už sunkų darbą.

Ar ilgai planavai kelionę?

2005-aisiais keliavau po Korėją, 2007-aisias – po Japoniją. Kai tik jaučiau, kad pasiekiau galimybių ribas, nebegalėdavau ištverti, rinkausi kelionę. Nenorėjau mirti darbe. Mano gyvenimas buvo labai monotoniškas. Dirbau vertėju. Žmonės manė, kad tai geras darbas, bet iš to nepraturtėjau. Dirbau daug, tačiau niekas nesikeitė. Buvo labai sunku. Nuo 2007 metų norėjau ištrūkti iš to monotoniško gyvenimo.

Kodėl nutarei keliauti vienas ir kaip pasirinkai transporto priemonę – dviratį?

Esu truputį egoistas (juokiasi). Kelionėje nėra lengva sutarti – kartais nuomonės išsiskirtų, prasidėtų ginčai. Rinkausi keliauti be papildomos įtampos. Mano aplinkoje nebuvo žmonių, kurie ryžtųsi tokiam iššūkiui, o su nepažįstamais keliauti nenorėjau. Mano kelionės biudžetas – labai mažas, tad partneriui tai galbūt nepatiktų, būtų diskomfortiška. Keliauti vienam pasirodė geriausias pasirinkimas, suteikiantis didžiausią pasirinkimų laisvę. Taip pat laisvės rinktis suteikia ir dviratis. Skristi ar riedėti traukiniu būtų greičiau, bet prarasčiau galimybę sustoti patyrinėti mane sudominusias vietas, pabendrauti su praeiviais. Pėsčiomis – užtruktų per ilgai ir fiziškai išvargintų ėjimas su sunkia kuprine. Važiuodamas dviračiu esu laisvas rinktis kryptis, maršrutą, sustojimus. Be to, prie jo patogu prikabinti bagažą. Nors ir esu smulkaus sudėjimo, minti dviratį man puikiai sekasi. Tai nevargina.

Prieš kelionę jaudintis dėl kelionės sunkumų – beprasmiška.

Keliaudamas su menka suma pinigų, esi priklausomas nuo sutiktų žmonių pagalbos. Tam reikalingas besąlygiškas pasitikėjimas. Ar jautiesi ramus?

Žinoma, turiu baimių, bet jei nerizikuosiu ir nekelsiu iššūkių, nieko nepasieksiu. Prieš kelionę jaudintis dėl kelionės sunkumų – beprasmiška. Jaudinuosi tada, kai susiduriu su problemomis. Daugybė žmonių klausė, kaip žadu apkeliauti pasaulį su tokia maža suma, jiems tai atrodė neįmanoma. Aš nesu turtingas, bet vistiek noriu mėgautis gyvenimu. Kuo vargingiau gyvenu, tuo didesnė svajonė mėgautis gyvenimu ir įrodyti visiems, kad tai įmanoma be pinigų. Buvo baugu ryžtis, bet nepasidaviau baimei ir koncentravausi į veiksmą.

Tavo kelionė prasidėjo prieš du mėnesius. Keliavai per  Rusiją, Suomiją, Estiją, Latviją. Kas buvo sudėtingiausia?

Nuolat stengiuosi sutaupyti. Kol kas tai pavyksta, bet daug galvoju apie pinigus, jaudinuosi, kad jų nepritrūktų ar neprarasčiau atsidūręs nesaugioje situacijoje. Tos nuolatinės mintys apie biudžetą vargina. Taip pat nėra paprasta susirasti nakvynę, bet kol kas sekasi neblogai. Rusijoje kelis kartus buvau aprėktas banke, nėra jokių užrašų anglų kalba, tačiau susipažinus, pabendravus žmonės draugiški. Taip pat buvo neįprasta, kad kai kuriose šalyse reikia mokėti už pasinaudojimą tualetu. Korėjoje tokia paslauga nemokama. Pati kelionė nėra sudėtinga. Svarbiausia, kad atlaikytų dviratis, nes kol kas negaliu sau leisti jo remontuoti servise ir prireikus darau tą pats.

Dabar esu čia ir negaliu grįžti namo anksčiau, nei suplanuota. Mano šeima išgyvena sunkius laikus bet šiuo metu negaliu būti su ja. Tokia mano situacija, tad turiu vienintelį pasirinkimą – mėgautis kelione, nes nieko padėti negaliu.

Ką tau jau davė ši kelionė, ką išmokai, ką patyrei?

Įstrigo keletas epizodų. Kai suomiai paaiškina kelią, atrodo labai laimingi ir padeda su dideliu džiugesiu. Grįžęs į Korėją pasistengsiu būti malonesnis užsieniečiams. Vadimas iš Irkutsko galėjo manęs nepriimti, bet nusprendė kitaip ir taip pat mėgavosi laiku kartu ir bendravimu. Bendraudamas su jų šeima supratau, kad pagalba nėra vienpusė, kad ir padedantis žmogus patiria naudos, maloniai praleidžia laiką, mėgaujasi nauja pažintimi. Daugeliui žmonių ir kyla klausimas, kodėl turėčiau padėti kažkomiam nepažįstamajam. Dalintis šiluma, svetingumu, meile yra svarbu ne tik ją gaunančiam, bet ir duodančiam. Kad galėtum padėti, dalintis meile žmonėms, nereikia daug turto, tai mąstymo pasirinkimas. Ir aš galiu būti tuo žmogumi, kaip Vadimas, kuris įsileidžia į savo namus ir savo šeimą.

Korėjoje maniau, kad neturiu laiko ir pinigų, išgyvenu sunkius laikus, tad negaliu rūpintis nepažįstamais, nes turiu pasirūpinti savimi, bet jaučiu, kad ši nuostata pamažu keičiasi.

Kaip tu išreiški savo meilę ir dėkingumą sutiktiems žmonėms?

Vienas estas vaikinas pasakė man, kad neturiu išreikšti meilės kažkaip ypatingai ir persistengti dėkodamas. Kad pakanka to, jog turiu šiltą širdį. Tiesiog būnu savimi.

Kaip manai, kaip tavo gyvenimas pasikeis po dviejų metų, kai grįši į Korėją?

Sunku prognozuoti ateitį. Noriu pasikeisti, bet dalis žmonių tikino, kad liksiu toks pat. Žinau, kad žmonės nesikeičia lengvai, tai nėra paprastas procesas. Net kelionė aplink pasaulį nebūtinai padės. Net jei nepasikeisiu, būsiu apkeliavęs pasaulį, sutikęs daugybę žmonių, patyręs daugybę dalykų – tai bus pakankamas kelionės rezultatas, bet manau, kad po kelių metų, būsiu kitoks, tik nežinau, kaip stipriai.

Ar norėtum apsistoti kitoje šalyje, galbūt keliaudamas kuria nors stipriau susižavėsi?

Manau, kad gyvensiu Korėjoje. Ten mano mama, šeima, giminės. Kitose šalyse aš svetimšalis, neturiu draugų, artimųjų, nemoku kalbos. Kalbu kaponiškai, bet ir ten nenorėčiau įsikurti, nes tai ne mano šalis. Kai kurie žmonės prieš kelionę juokavo, kad susituoksiu su užsieniete. Svarsčiau apie tai, bet dėl kalbos ir kultūrinio barjero man sunku suprasti kitatautes pakankamai giliai, o tai svarbu artimai draugystei ar šeimai. Nors galbūt mano mąstymas keliaujant ir pasikeis.

Norėtum turėti korėjietę žmoną?

Sunkus klausimas, nes daugeliui Korėjos moterų rūpi pinigai. Aš noriu savo gyvenimą praleisti laimingai ir tikiu, kad tai įmanoma net ir neturint daug pinigų.  Dauguma neturtingų korėjiečių taip negalvoja.  Tai labai sudėtinga pasiekti realiame pasaulyje. Korėjoje labai sunku gyventi mažai uždirbant. Galiu suprasti tą mąstymą. Savo buvusiai merginai juokais užsimindavau apie vedybas, bet ji vengė šios temos. Susiedama gyvenimą su manimi, būtų turėjusi atsisakyti daugybės dalykų ir pasiryžti sunkiam gyvenimui.

Ar dirbti ir išlaikyti šeimą tik vyro pareiga tavo šalyje?

Šiais laikais dirba abiejų lyčių atstovai, bet dalis moterų labiau nori turtingo vyro. Galbūt jos supyktų už tokius žodžius, bet tikrai yra nemažai to siekiančių. Korėjoje labai sunku gyventi, reikia daug pinigų išmaitinti vaikams, jų išsilavinimui. Galiu jas suprasti, normalu, kad jos siekia geresnio gyvenimo sau ir vaikams. Manau, kad yra kažkur bent viena moteris, kuri mane supras ir ją vieną dieną rasiu. Bet turbūt nedaug tokių. Dauguma nenorėtų tuoktis su manimi, nebent būtų pakankamai išprotėjusios. Aš taip pat nesu tobulas. Mano mąstymas yra labai griežtas. Galiu suprasti kitus žmones, bet sunkiau suprantu pačius artimiausius. Man nerūpi svetimų ar pažįstamų žmonių elgesys, bet iš savo šeimos ar antros pusės tikiuosi daugiau. Gal aš verčiu juos jausti nepatogiai, gal tie lūkesčiai gąsdina. Man atrodo, kad tai labai maži dalykai, nors gal ir klystu. Nesu tobulas vyras. Noriu pasikeisti. Noriu rasti būdą būti laimingu be pinigų.

Keliaudamas ieškai naujų patirčių, užsuki į tave priėmusių žmonių darbovietes. Pabuvai gaisrinėje, radijuje, mokykloje. Kodėl tau svarbu įsijausti, pasimatuoti kėdę, pravesti pamoką, kalbėti į mikrofoną, apsivilkti uniformą?

Noriu geriau suprasti tų žmonių gyvenimą, mąstymą, nuomones, turėti platesnį žvilgsnį. Net per labai trumpą laiką įsijautimas padeda susipažinti su svetimais gyvenimais ir nors truputį suprasti skirtingus gyvenimo būdo pasirinkimus. Korėjoje mano rutina buvo labai nuobodi ir vienoda, tad noriu išbandyti skirtingus dalykus, kitokį gyvenimą. Jei būčiau likęs, tas monotoniška kasdienybė turbūt tęstųsi amžinai, o dabar vos per kelis mėnesius išbandžiau skirtingas roles.