//
you're reading...
Kasdieniai įkvėpimai, Pažintis su savimi, Visuomenės žaizdos

Apie pagyras, padaugintas N kartų, norą būti reikalingu arba kaip virstama guminuku

P_20150806_151535„Nupirkau du butus už 70 tūkstančių levų, baldus iš užsienio, gobelenai iš Vokietijos, plazminiai televizoriai. Ir žmona vis tiek nepatenkinta. Todėl ir geriu šiandien“, – liejo širdį nuolatinis kavinės klientas. „Gal ne ten ieškot laimės. Alus juk nepadės nei pamiršti, nei išspręsti problemų“, – leidau sau atsakyti. „Žinau, bet šiandien man tiesiog linksmiau čia su kompanija“, – šypsotis ir motyvuoti savo pasirinkimą bandė klientas, vardu Ivo.

Šis simpatiškas 39-erių vyras į kavinę užsuka kone kasdien. Dažniausiai išlenkia bokalą ar du ir vis dar pasitempęs ir besišypsantis keliauja namo. Tačiau tądien buvo kitaip. Jau atėjo pasidabinęs įkaušusia šypsena. Pasigyrė, kad sutarė dėl didelio statybų objekto miestelyje netoliese – kultūros ir švietimo centro remonto, kurio sąmata siekia milijoną levų. Kad jam iš šio sumos teks tik koks dešimtadalis, įskaitant ir išlaidas, paminėjo tik pakomentavus sugėrovams. Su kiekvienu išgertu bokalu pildėsi skrandis, kraujas skiedėsi alkoholiu, pūtėsi nepatenkintas vyriškas ego ir tuštėjo žodžiai.  Gyrėsi 17-iolikmečiui sūnui, žaidžiančiam futbolą profesionaliai, nupirkęs sportbačius už 300 svarų ir pareiškė, kad vienas svaras vertas 3,5 levo, kai išties visu levu mažiau ir skaičiuoti stalo kolegos padėjo greitai. Dar vėliau prasidėjo ir ginčai su kompanijoje buvusiu darbuotoju, kas įmonėje svarbesnis, kas suranda objektus, kam priklauso didesnis pajamų procentas ir t.t.

Iš pradžių bandęs sužavėti savo istorijos žiniomis, domėjimųsi tamplierių ordinu ir net tvirtino priklausęs masonų ložei, vėliau prisipažino kartą gyvenime sudavęs žmonai, nes ši neįvertino jo pastangų – ilgo ėjimo pėstute, kad nupirktų jai gėlių (berods, buvo kovo 8-oji), parnešė ir 8(!), nepamiršo paminėti tikslaus (ar sukurto įspūdžiui sukurti) skaičiaus, tašes maisto ir kitų gėrybių, tačiau žmona užuot apsidžiaugus, pasiteiravo, kodėl kažko trūksta, ko ji prašiusi. Tuomet vyrui neatlaikė nervai ir skėlė jai antausį. Pasakodamas vėl vaizdingai piešė vaizdą ne tik žodžiais, bet ir audringai gestikuliuodamas.  Tikino, kad moteriai trenkė vienintelį kartą gyvenime, kad sukilo nusivylimas iš vidaus. Kad nenorėjo. Bet vėliau dar kelis kartus pakartojo gestą kumščiu, kaip trenkė savo moteriai, drįsusiai jam papriekaištauti, užuot pagyrus, imitavo vėl ir vėl stiprų smūgį ir panašu, kad tiek metų jis nešiojasi ne kaltę, o nusivylimą ir kaltinimą jai, kad neįvertino. Nepanašu, kad gailisi.

Su išgertų bokalų kiekiu augo išleistos pinigų sumos, per krizę prarastas kapitalas, aukštėjo meilužių postai (nuo kolegės, su kuria taupydami lėšas apsistojo komandiruotės Ispanijoje metu viename viešbučio kambaryje, o  po darbų atsipalaidavę bare, nutarė pasidalinti ir viena lova, iki ministrės).

Seniai neturėjau progos iš arti stebėti girtėjimo proceso, kuris itin aiškiai matyti blaiviomis akimis. Kaip iš pasitempusio, malonaus žmogaus virstama guminuku, kartojančiu tas pačias frazes, klausimus, nuoskaudas. Iš pradžių juokingas, po to graudus darosi vaizdas. Liūdnas tas virsmas.

O guminukai būna nepagrįstai linksmi (aš tik truputį atsipalaidavau. Negirtas aš. Va, stoviu ant vienos kojos ir kregždutę padarau), nepagrįstai pikti (ką sakei? Man sakei? Ateini čia!) ir nepagrįstai plepūs. Ir mane, kaip aprašytą poną, alkoholis verčia nepagrįstai plepia. Ką čia slėpti, ir be jo plepumo, ne visada pagrįsto, pakanka. Žodžių netrūksta ir kasdieniame gyvenime, bet alkoholis išlaisvina norą parodyti visą savo sukauptą ir kitų dar nepastebėtą šaunumą, sąmojingumą, istorijas, klausimus. Nesvarbu, kad jie kartojasi ir įdomūs gali būti tik panašios būsenos stalo kolegoms kokius pirmus tris kartus.

Labai džiaugiuosi, kad alkoholio mano gyvenime vis mažiau. Ir artimoje aplinkoje, ir asmeniškai. Iš klubų, barų, pasisėdėjimų su draugais prie taurės vyno ar kokteilių liko šalto alaus taurė atostogaujant, iškylaujant ar taurė naminio vyno, kuriam vynuoges rinkau savo rankomis, prie vakarienės žiemos vakarais. Vis stipresnis pojūtis, kad šių vakarėlių atributų nebereikia. Jau minėjau, kad nepagrįstai plepi esu ir be taurių. Atsisveikinus, kad ir su menku kiekiu svaigių gėrimų, šviesėja sąmonė, sodrėja skoniai, daugėja minčių, aštrėja protas, nuojautos ir pojūčiai. Kai man nustojo reikėti patvirtinimo iš aplinkos, kad esu šauni, graži ar protinga, kad esu pakankama, kai dingo noras atrodyti sėkminga ir išryškėjo troškimas būti laiminga ir girdėti save – gyvenimas prašviesėjo ir nebereikia jokių papildomų stimuliatorių (cigarečių, alkoholio), neva padedančių pritapti.

Aprašyto 39-erių Ivo (vedė 19-os, sūnui 17, su žmona nesutaria, nors gyvena po vienu stogu, sako, jau seniai bendrauja tik kaip kaimynai. Bet jis vis tiek pareiškė, kad jis viską apmoka ir nori, kad garuotų vakarienė, spintoje tvarkingai kalbėtų išskalbti ir išlyginti drabužiai. Tai va iš kur toks pasitempęs) istorijoje išgirdau pagrindinį motyvą – turiu daug pinigų, viską supirkau ir niekas to nevertina. Šis motyvas primena man mano močiutę, kuri kasdien važiuoja į sodybą kaime iš buto miesto centre, dirba ten penkias dienas per savaitę vasaros sezonu (jai 81-eri) – augina daržoves. Daug daržovių. Ir vis kartoja: „Derlius neblogas, visko užaugo, bet niekam nieko nebereikia. Nėra kam pasiimti“.

Abu šie žmonės nori būti reikalingi. Tai juos daro laimingais ir patenkintais savimi. Tačiau jiedu nerado tinkamo būdo ir nusivylę, nebeieškantys kitų būdų savo tikslui pasiekti, ima kaltinti aplinkinius, kad nevertina jų pasirinkto būdo patikti ir būti reikalingu.

Abu šie žmonės yra reikalingi savo artimiesiems. Tik ir šie gal ne visada moka išsakyti savo jausmus, kad būtų išgirsti, nes jų meilės kalba yra kitokia.

Žmonėms, užaugusiems laikais, kai visi buvo sotūs, laimingi ir šiltai aprengti, kartais sunku megzti emocinius ryšius, atvirai reikšti jausmus ir pripažinti sau nuojautą, kad stipriam ryšiui reikia gerokai daugiau nei materialinių poreikių patenkinimo, ir kad sėkmingi santykiai ir pokyčiai turi prasidėti nuo santykio su savimi.

Kaip reziumavo mano draugas, aštrokas mano charakteris padavėjos darbui. Ir veidas išdavikas iškart atskleidžia, jei kas nepatinka. Ir girtėjantiems ir kvailėjantiems klientams šypsotis sunku. Ir kaltė kankina, kad prisidedu prie to virsmo guminukais, bet tuo pat metu turiu išlaikyti pagarbą ir sau, ir jiems. Sunkios ir ilgos nuolankumo pamokos.

Reklama

About Justina Mikeliūnaitė

Pleputė, stebėtoja, rašytoja ir istorijų sekėja. Emigrantė, žurnalistė. Kliukarka.

Komentarai

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Kategorijos

Įveskite el. pašto adresą, kuriuo norite gauti pranešimus apie naujus įrašus.

Prisijunkite prie kitų 196 pasekėjų

Follow Kliukarka on WordPress.com

Instagram

Blagoevgrade vyksta karšto vyno festivalis. Jei paskubėsit, dar spėsit ir ryt:) Apie Kalėdas įprastai pradedu galvoti gruodžio vidury, bet šiandien nuotaika jau šventinė, klausant bulgariško roko koncerto su karštu vynu. Ruduo plaukuose, kiemuose, daržuose ir lėkštėse. 
Maistas šildo, gydo ir įkvepia, jungia ir yra puiki pokalbių tema.
Apie virtuvės reikalus labai skaniai paplepėjom su profesionalia kulinare @baltutyt Apie jos kelią iš Mažeikių į Sofiją skaitykite www.kliukarka.wordpress.com Rudens magija.
Obuolių kambarys sename name.
Kieme kvepia šlapiais lapais ir raudonskruosčiais vaisiais.
Pyragai, kokteiliai ir dantų galandinimas. Viskam savo laikas.
#applemania #autumnvibes #reserve #readyforwinter #oneappleadaykeepsthedoctoraway #applesmell #savings #blogger #kliukarkablog #bloggerlife #bulgarianautumn #novemberjoys Kai galvoje pilka, kartais tereikia pažiūrėti sau po kojomis. 
#rudenssapnai #autumnvibes #autumnperson #bulgariannature #slowliving #colourfullife #enjoyingthemoment #sunnyday #hereandnow #inspiration #weekendoutdoors Ši pasaka ne mano - ji Šiaurės jūros undinės. Galim grįžti į praeities vietas, bet grįžti į tuomečius save - suktas reikalas. 
Lyg ir tas pats, 
Lyg visai kitas.
#vidiniaidialogai #siauresjura #kelioneslaiku #talkingtomyself Va toks vat ūkanotas nutiko šis rytas. Rūkas išsisklaidė, saulė iš debesų patalų išsirangė, bet tos rudens miglos liko mintyse - jaukuma, ramuma, arbatos su medumi, knygos ir adijalai. Rudens aš vis tik vaikas. #nofilter #autumnvibes #octobermorning #foogy #mysterious
%d bloggers like this: