Apie bangų frontą, sumažėjusią save ir išsilydžiusį gyvenimą arba pajūrio dienoraščiai

Tas jausmas, kai šėlsta jūra prieš tave ir jautiesi maža maža prieš tą galybę. Rodos, kad viskas priklauso tik nuo stichijos. Norėtų – prarytų, norėtų – paglostytų, išvėdintų, išskalbtų visas gyvenimo dėmes ir nuodėmes, net atmintį subanguotų kitaip ir prisiminimus į skirtingus stalčiukus nuplukdytų. Tas beribis bekraštis vanduo ir ramina, kai esi krante, ir įkvepia, ir džiugina, kai šokinėji per bangas, ir žadina šniokštimu, ir migdo ritmingu ošimu. Budina smalsumą pažinti kitą pasaulį su visa jo gyvybe, jėga, kultūra, suprasti jūros kalbą.

I

Šiandien, atrodo, Juodajai jūrai PMS‘as – burbuliuoja, verda, piktinasi, teškia, ką galvoja, ir bando žodžius susigražinti, neapsisprendžia, kuria kryptimi judėti, ruošiasi išsivalyti, kad vėl džiugintų ramybe. Bet banguojanti jūra – charizmatiškiausia. Gali mylėti, gali nekęsti, bet nepastebėti negali.

Kai stovi įbridus iki juosmens, akiraty nėra žmonių, žvelgi į nematomą krantą, atrodo, kad pasaulis susiaurėjo, o gyvenimas ištirpo ir žaižaruoja banguose tik norai, viltys ir pri(si)minimai. Dangaus ir jūros mėlis tik darkart patvirtina, kad viskas yra vienis. Ir kiekviena banga, debesis, kriauklė ir jūros putos pasakoja po atskirą istoriją apie tą patį gyvenimą. Jei sutari su savimi – sutarsi ir su jūra.

II

Bangose išsilydęs gyvenimas,

Žolėmis, putomis, kriauklėmis nusėta

Pakrantė – prisiminimų pasaka.

Akmenukai su skylute –

Amžiaus žiūronai.

Švyturys ant uolos ir paskendę

Priešai.

Nykstančios pėdos degančiam smėly.

Vienišas žvejas vidury niekur.

Palinkę pušys laimina

Kovoje su vėju ir bangomis

Žuvusias seseris.

Rieda uolomis akmenys,

Skuba vandenin šakos.

Paliktos valtys be irklų

Dar atmena šeimininkus.

Uosto kvapas ir balsas

Iš pakrantės pašiūrės:

„Gal ieškot žuvies?“.

„Ieškome nuotykių ir laukinių paplūdimių –

Radom žinią iš protėvių –

Penkioliką šimtmečių neštą

Ir neseniai tik atrastą.

Kaip atkas po tūkstančių metų

Ir mus, ir tirs

Po plytą, puodą ir plastiką,

Ar buvome esmės žmonėmis.

III

Esu dėkinga už vėjo nuo jūros masažą, kai glosto nugarą ir sukasi aplink kojas lyg šilkas, kai plūsteli į veidą, formuoja šukuosenas, diktuoja madas ir klaidina skrybėles.

IV

Jūra galinga. Bangos atsirita lyg kariuomenė ir putoja piratų keiksmais, kruizinių laivų meilužių atodūsiais, ryklių nasruose atsidūrusių riksmais. Fronto linija artėja, išvengus pirmos – palaidos kita. Plėvesuoja raudona vėliava. Jūra šiandien neprisileidžia – kaip katė prie savo vaikų, kaip šuo prie kaulo, kaip moteris, vengianti sumeluoto artumo, kaip apsauga pro „face control“. Jei kovosi – praris. Jūra veja iš paplūdimio (užliedama vis daugiau pakrantės) kaip sarginis šuo iš savo teritorijos. Tačiau šios damos palankumo verta laukti, o bangomis taškomos emocijos traukia sugrįžti.