//
you're reading...
Pažintis su savimi, Visuomenės žaizdos

Apie keistumus arba kai matome diagnozę, bet ne žmogų

dementia-595638_1280„Mano vaikui įtaria autizmo spektro sutrikimus“ – parašė draugė ir man atvipo žandikaulis – iš netikėtumo, sutrikimo. Akimirkai sustingau ir nežinojau, kaip reaguoti, ką pasakyti jai. Ar reikia guosti? Bet juk tik įtariamas, tai dar ne diagnozė? O jei diagnozė, tai ir stigma? Ar mąstau stereotipiškai? Kodėl stigma?

Zvimbė mintyse klausimai, o širdy net kaltė, kad atsakydama, kaip sekasi, išsiplėčiau apie savo nerūpestingas dienas, sutarimą su vyru, mitybą ir rytinę mankštą, draugė pasidžiaugė už teigiamus pokyčius ir štai paklausta, kaip gi ji, pažėrė gerokai rimtesnių bėdų ir sudėtingesnių situacijų nei manoji kasdienybė. Bet kodėl kalta? Juk mano kasdienybė šiandien tokia, tai niekaip nesusiję su jos vaiko autizmu? Gal pasijutau kiek tuščia? Bet juk mokausi, sveikai gyvenu – pokyčiai į gera.

Tą nepatogų jausmą greitai iš mano galvos ištrynė, nors žymės liko ir minčių pamąstymui, pati draugė. Pasidomėjau, kaip kilo įtarimas, ar jie su vyru pastebėjo kažką neįprasta vaiko elgesy, ar neurologė per kokią patikrą ligoninėje dėl kitų ligų. Ir draugės atsakymas grąžino mūsų pokalbiui ne mažiau rimtą, bet nė kiek ne skaudų gailesčio kupiną toną, o smagų plepėjimą pačiomis margiausiomis temomis, kaip esame pratę. „Pastebėjome seniai, bet manėme, kad šiaip keistas, kaip ir tėvai“, – nusijuokė. Ir man pasidarė ramiau – ji nepasikeitė. Ši žinia jai ne šviežia, tad jau apsiprato ir grįžo į save.

Išties, kodėl diagnozės gąsdina, o keistumas kartais atrodo net savotiškai patrauklus – išskirtinis, charizmatiškas, įdomus. Ar įvairių emocinių vaiko raidos sutrikimų ar suaugusiųjų diagnozės nėra tie patys keistumai, tik struktūrizuoti, kategorizuoti ir diagnozuoti.

Draugė prisipažino pastebinti, kaip pasikeičia draugių žvilgsniai į jos vaiką, sužinojus diagnozę. Net ji pati pirmas dienas matė diagnozę, o ne visus žavius ir juokingus bruožus ir prireikė trupučio laiko, kol grįžo žavėjimasis savo vaiku ir visais jo keistumais.

Keistumų turime kiekvienas, tam tikrų nukrypimų nuo normos. O kas yra norma – vidurkis? Bet juk nė vienas nesame vidurkis, nesame sudėti, padalinti ir vienodi, tad nuo normos visi ir nukrypę. Tik tie, kurie arčiau kraštinių su papildomomis diagnozėmis? Kodėl diagnozės gąsdina – dėl stigmos, visuomenės požiūrio, požiūrio į patį save, nurašymo, vertinimo tik už sutrikimus, o ne pagal kitas savybes? Bet gal diagnozė padeda pažinti save ir savo emocinę būklę, rasti sprendimus sudėtingose situacijose? Padeda tinkamai reaguoti į destruktyvų elgesį kritinėse situacijose.

Daugėjant informacijos apie sutrikimus, daugėja ir diagnozuotų atvejų? Bet ar daugėja sutrikimų? Man atrodo, kad jų būta visada, tik mažiau kreiptasi į gydytojus, tai laikyta labiau charakterio savybėmis nei ligomis ar sutrikimais. Keistumai ir buvo keistumais, nesiaškinant jų priežasčių ir neklijuojant etikečių. Nors gal klijuojant – keistuolio etiketę.

Stigmų ir šiandienos pasaulyje dar daug – storas, kūdas, strazdanotas, moksliukas, mergišius, pasileidėlė, pačiuožęs, davatka, pletkų boba, kaimietis, snobas ir t.t. Pasaulis yra keistas. Bet tuo ir įdomus. O su sąlyga, kad normos nėra, kodėl jų siekiame?

Diagnozės gąsdina turbūt ir todėl, kad suprantame situacijos rimtumą, nežinome kaip patys reaguotume, jaustumėmės, kaip elgtumėmės atsidūrę tokioje situacijoje, nežinome, kaip padėti, o paguodos žodžiai atrodo tušti. Bet bent mano aplinkoje su sunkumais susidūrę žmonės yra kerinčiai stiprūs ir savo gyvenimais įkvepia tikėti stebuklais ir gėrio pergale. Jiems nereikia paguodos, jie patys dalinasi gyvenimo džiaugsmu ir spinduliuoja šviesą. Sunkiau rasti žodžių tiems, kurie ieško ne sprendimų, o paguodos, kurie tiesiog nori savo rūpesčius numesti ant svetimų pečių, o ir tos bėdos dažnai apsiriboja „ką apsirengti“ ar „kodėl jis man dar nepaskambino“ arba nuosavų lūkesčių rėmais, kai siekiama keisti kitus, bet ne save ir tikimasi pritarimo graudulingame solo „koks blogas pasaulis ir kokia kalta aplinka“.

Reklama

About Justina Mikeliūnaitė

Pleputė, stebėtoja, rašytoja ir istorijų sekėja. Emigrantė, žurnalistė. Kliukarka.

Komentarai

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Kategorijos

Įveskite el. pašto adresą, kuriuo norite gauti pranešimus apie naujus įrašus.

Prisijunkite prie kitų 196 pasekėjų

Follow Kliukarka on WordPress.com

Instagram

Blagoevgrade vyksta karšto vyno festivalis. Jei paskubėsit, dar spėsit ir ryt:) Apie Kalėdas įprastai pradedu galvoti gruodžio vidury, bet šiandien nuotaika jau šventinė, klausant bulgariško roko koncerto su karštu vynu. Ruduo plaukuose, kiemuose, daržuose ir lėkštėse. 
Maistas šildo, gydo ir įkvepia, jungia ir yra puiki pokalbių tema.
Apie virtuvės reikalus labai skaniai paplepėjom su profesionalia kulinare @baltutyt Apie jos kelią iš Mažeikių į Sofiją skaitykite www.kliukarka.wordpress.com Rudens magija.
Obuolių kambarys sename name.
Kieme kvepia šlapiais lapais ir raudonskruosčiais vaisiais.
Pyragai, kokteiliai ir dantų galandinimas. Viskam savo laikas.
#applemania #autumnvibes #reserve #readyforwinter #oneappleadaykeepsthedoctoraway #applesmell #savings #blogger #kliukarkablog #bloggerlife #bulgarianautumn #novemberjoys Kai galvoje pilka, kartais tereikia pažiūrėti sau po kojomis. 
#rudenssapnai #autumnvibes #autumnperson #bulgariannature #slowliving #colourfullife #enjoyingthemoment #sunnyday #hereandnow #inspiration #weekendoutdoors Ši pasaka ne mano - ji Šiaurės jūros undinės. Galim grįžti į praeities vietas, bet grįžti į tuomečius save - suktas reikalas. 
Lyg ir tas pats, 
Lyg visai kitas.
#vidiniaidialogai #siauresjura #kelioneslaiku #talkingtomyself Va toks vat ūkanotas nutiko šis rytas. Rūkas išsisklaidė, saulė iš debesų patalų išsirangė, bet tos rudens miglos liko mintyse - jaukuma, ramuma, arbatos su medumi, knygos ir adijalai. Rudens aš vis tik vaikas. #nofilter #autumnvibes #octobermorning #foogy #mysterious
%d bloggers like this: