//
you're reading...
Kasdieniai įkvėpimai, Pažintis su savimi

Apie šaknis, išdidumo geną arba ką veikė proseneliai praeitame amžiuje

10400098_62925676194_7871_nApie 1910-uosius Sankt Peterburge Adrejus Šapel, būdamas 27-еrių, vedė Rozaliją Černevską. Tai mano proproseneliai – mamos mamos seneliai, 1918 m. įsikūrę Radviliškio rajone.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Antanas Vaitiekūnas basas išėjo ginti Tėvynės. „Žūsiu, tai žūsiu, bet jei grįšiu, turėsiu savo žemės“, – aiškino savo sprendimą Marijonavos dvaro (Panevėžio r.) darbininkų šeimoje augęs jaunuolis. Grįžo, gavo žemės, pasistatė namus, vedė šviesių minčių ir aukštesnių siekių gyventi geriau ir gražiau iš knygų besisėmusią savamokslę Petronėlę Oksaitę. Susilaukė keturių dukterų. Jauniausioji, 1934 metais gimusi Felicija, mano močiutė, tėčio mama, su kuria kone kasdien susirašinėju skype programa.

1949-ųjų kovo 27 d. gyvuliniais vagonais iš Vabalių kaimo Radviliškio r. į tremtį Irkustsko srityje su tūkstančiais likimo brolių išriedėjo Morta ir Marcelis Švagždžiai su trim sūnumis. Vyriausiasis, tuomet 19-metis Juozas, mano senelis, mamos tėtis. Tuomet jie dar nežinojo, kad grįš tik po 10 metų, 1958-aisiais. Pirmojo pasaulinio karo savanoris Marcelis neatlaikė tremties sunkumų ir nusilpęs mirė 1953 m. Amžinojo poilsio į Tėvynę parskraidintas tik Lietuvai iškovojus Nepriklausomybę ir perlaidotas Šeduvos (Radviliškio r.) kapinėse.

Pirmajame pasauliniame kare žuvus vyrui našle likusi Rozalija Rugštelienė vargo su trim vaikais ir 20 ha žemės Velžio kaime (Panevėžio r.). Ieškojo šilumos ūkio darbininko glėby, gimė duktė, tačiau antros šeimos ji taip ir nesukūrė. Pirmagimė Anastazija, mano promočiutė, buvo ištekinta vos sulaukusi pilnametystės ir ūkį perėmė užkurin atėjęs žentas Petras Mikeliūnas, iš kemsynų ir krūmynų padaręs dirbamus laukus.

263148_10150304409886195_5676060_nGiminėje būta mokytojų, poetų, dailininkų, ūkininkų, pribuvėjų, siuvėjų, raštininkų, dvaro vežikų, kunigų, ligonių ir savižudžių, sulaužytų likimų, padegtų namų, dingusių be žinios vaikų, paliktų besilaukiančių moterų, tremčių, kelionių laivu į Ameriką, emigracijos, mišrių santuokų, dvynukų ir nelaimingos meilės istorijų, vedybų ir skyrybų, tačiau man labai gera žinoti iš kur aš, koks kraujas teka mano gyslomis. Kartais tikiu, kad viena ar kita mintis ar sprendimas ateina iš protėvių, kad jie man pažnibžda, kas slypi už posūkio ir žaidžia su manim junginėdami žvaigždes ir piešdami šešėlius, kartais jie atrodo susiję ir su vidiniais angelais, ir su demonais. Tikri žiemkenčiai ta mano giminė. Bet jei ne tų pačių, tai kitų metų pavasarį atželianti ir pražystanti. Tikiu, kad iš jos tas išdidumo, noro siekti pačiai, ir kartais, deja, atrodyti geriau nei galiu, genas. Tik pažįstant giminę aišku, ką verta iš jos perimti, kokias istorijas noriu išgirsti plačiau, dar ir dar kartą, kurie likimai man įdomiausi, ką kartoti, ir ką išmokti. Ką perduoti ateinančioms kartoms.

Reklama

About Justina Mikeliūnaitė

Pleputė, stebėtoja, rašytoja ir istorijų sekėja. Emigrantė, žurnalistė. Kliukarka.

Komentarai

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Kategorijos

Įveskite el. pašto adresą, kuriuo norite gauti pranešimus apie naujus įrašus.

Prisijunkite prie kitų 196 pasekėjų

Follow Kliukarka on WordPress.com

Instagram

Blagoevgrade vyksta karšto vyno festivalis. Jei paskubėsit, dar spėsit ir ryt:) Apie Kalėdas įprastai pradedu galvoti gruodžio vidury, bet šiandien nuotaika jau šventinė, klausant bulgariško roko koncerto su karštu vynu. Ruduo plaukuose, kiemuose, daržuose ir lėkštėse. 
Maistas šildo, gydo ir įkvepia, jungia ir yra puiki pokalbių tema.
Apie virtuvės reikalus labai skaniai paplepėjom su profesionalia kulinare @baltutyt Apie jos kelią iš Mažeikių į Sofiją skaitykite www.kliukarka.wordpress.com Rudens magija.
Obuolių kambarys sename name.
Kieme kvepia šlapiais lapais ir raudonskruosčiais vaisiais.
Pyragai, kokteiliai ir dantų galandinimas. Viskam savo laikas.
#applemania #autumnvibes #reserve #readyforwinter #oneappleadaykeepsthedoctoraway #applesmell #savings #blogger #kliukarkablog #bloggerlife #bulgarianautumn #novemberjoys Kai galvoje pilka, kartais tereikia pažiūrėti sau po kojomis. 
#rudenssapnai #autumnvibes #autumnperson #bulgariannature #slowliving #colourfullife #enjoyingthemoment #sunnyday #hereandnow #inspiration #weekendoutdoors Ši pasaka ne mano - ji Šiaurės jūros undinės. Galim grįžti į praeities vietas, bet grįžti į tuomečius save - suktas reikalas. 
Lyg ir tas pats, 
Lyg visai kitas.
#vidiniaidialogai #siauresjura #kelioneslaiku #talkingtomyself Va toks vat ūkanotas nutiko šis rytas. Rūkas išsisklaidė, saulė iš debesų patalų išsirangė, bet tos rudens miglos liko mintyse - jaukuma, ramuma, arbatos su medumi, knygos ir adijalai. Rudens aš vis tik vaikas. #nofilter #autumnvibes #octobermorning #foogy #mysterious
%d bloggers like this: