//
you're reading...
Meilė sau, Pažintis su savimi

Apie darbą dėl kaifo

DSC01266

Aš ne apie narkotikus. Nors gal iš dalies – juk priklausomu tapti ir svaigulį patirti galima ir nuo darbo. Jei jis mylimas, mėgstamas, geriausiai atskleidžiantis mus, prasmingas ir įdomus. Jei esame savo vietoje. Atrodo, yra pavojus tuomet tame darbe paskęsti. Bet tai – kita tema. Kai jau yra mylimas darbas, subalansuoti laiką profesinei veiklai, šeimai ir sau įmanoma. Tačiau pirmiausia reikia viską susidėlioti į lentynėles galvoje, kad tą mėgstamą veiklą pavyktų atrasti.

Vis maniau, kad aš savo vietoje – man patinka rašyti, apie žurnalistės profesiją svajojau nuo paauglystės, pavyko įstoti, vėliau, be ypatingų pastangų rasti darbus šioje srityje, plaukiau pasroviui. Tačiau vis dažniau savęs klausiu, ar esu savo vietoje. Ar tik tai moku, ar moku ir apskritai, ar neplaukiu visus tuos metus paviršiumi. Ir ar išties mane domino žurnalistika, o ne noras būti pastabėtai, pripažintai ir išreikšti save – savo požiūrį, savo mintis, pažiūras, nuoskaudas, užuot drąsiai ieškojus tiesos, tiek laiko, kiek reikia, užuot kuo geriau atskleidus kitą, net jei man asmeniškai nepatrauklus savo darbais, požiūriu ar gyvenimo būdu. Ar nebuvau savimyla ir savanaudė ir gal tai trukdė man augti ir profesijoje ir asmeniškai.

Kur galiu būti geriausia, naudingiausia, kur geriausiai jaučiuosi, kur geriausiai galiu pritaikyti savo gebėjimus, ką galiu duoti, kad pasaulis būtų bent truputį šviesesnis ir šviesios mintys gyventų mano galvoje? Tokius ir panašius klausimus vis užduodu sau. Ir labai sunku ieškant atsakymo išvengti stereotipų, nuo vaikystės galvoje sugulusių „programų“, kad reikia būti savarankiška, kad svarbu saugumas ir stabilumas, kad reikia ieškoti darbo, kad svarbus diplomas, kad darbas yra būtinas, mėgsti ar ne, kad ne visiems pasiseka, kad darbas būtų mielas ir t.t. Kad tik dirbdamas esi vertingas, nors gal šeimoje, sode ar nevyriausybinėje organizacijoje sukuri daugiau, o biure tik stumi laiką prie kompiuterio. Dažnai sveriama neįsigilinus į individualią situaciją, bet tie vertinimai mūsų galvose guli atėję ne tik iš tėvų, o turbūt ir proprosenelių, nuo tada, kai nebuvo pasirinkimo, kai viską nuspręsdavo partija, tėvai ar dar kas nors ir reikėdavo ypatingos drąsos sulaužyti visuomenės taisykles, o kartais ta drąsa baigdavosi tragiškai.

Bet dabar XXI amžius ir esame laisvi rinktis. Bent aš esu laisva ir mano aplikos žmonės taip pat, tik ne visi tai suvokia. Šiandien atėjo nušvitimas, kad ne sėdint ir mąstant, ko gi noriu ateis supratimas, o tiesiog stebint, ką veikiu per dieną, kai manęs niekas netrukdo, kai neturiu plano ar esu laisva jį keisti, kai niekam nesu nieko įsipareigojusi, ką skaitau, kuo domiuosi, kas man įdomu.

Šiandien  skaičiau apie Amerikos universitetą Blagoevgrade – facebook‘as išmetė vieną absolventės karjeros istoriją, įlindau į puslapį, tyrinėjau žurnalistikos ir komunikacijos departamentą ir  tą akimirką pamačiau save jame –  mokančią, diskutuojančią, besidalinančią patirtimi ir augančią, kuriančią studentų bendruomenę ir laikraštį, diskutuojančią apie antraščių rašymą, kuriančią savo kursą, besiruošiančią paskaitoms. Nors į šiuo metu atvirus darbo pasiūlymus neturiu visų reikalingų kompetencijų, užuot pasakiusi sau, kad netinku, kad neįmanoma, pamaniau, kad trūksta nedaug, juk tikrai įmanoma ir magistrą įgyti, ir bulgarų kalbą geriau išmokti čia gyvenant, o gal ir pačiai pirma pasimokyti šiame universitete, o po to jau ir darbintis. Kaip įmanoma ir krūva visokių kitokių scenarijų. Man įdomu mokytis ir mokyti, pasiilgau gyvo bendravimo, nes tik gyvas ryšys ir yra tikrasis įkvėpimas ir tikrasis gyvenimas.

Taigi nušvitimas gali ateiti bet kada, tai neturi būti gyvenimo sprendimas, svarbu nutarti dėl ko dirbama – dėl pinigų, smagumo,  noro dalintis, ambicijos sukurti, patobulinti pasaulį,  garbės, ir tuomet labai aiškiai klausti savęs renkantis veiklą, ar tai atitinka mūsų kriterijus ir vertybes.Darome tai iš meilės ar iš baimės.  Aš dirbu dėl smagumo, noro augti ir veikti tai, kas įdomu ir prasminga man – kas keičia pasaulį į geresnę pusę, net jei tas pasaulis – tai vienas žmogus.

Reklama

About Justina Mikeliūnaitė

Pleputė, stebėtoja, rašytoja ir istorijų sekėja. Emigrantė, žurnalistė. Kliukarka.

Komentarai

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Kategorijos

Įveskite el. pašto adresą, kuriuo norite gauti pranešimus apie naujus įrašus.

Prisijunkite prie kitų 196 pasekėjų

Follow Kliukarka on WordPress.com

Instagram

Blagoevgrade vyksta karšto vyno festivalis. Jei paskubėsit, dar spėsit ir ryt:) Apie Kalėdas įprastai pradedu galvoti gruodžio vidury, bet šiandien nuotaika jau šventinė, klausant bulgariško roko koncerto su karštu vynu. Ruduo plaukuose, kiemuose, daržuose ir lėkštėse. 
Maistas šildo, gydo ir įkvepia, jungia ir yra puiki pokalbių tema.
Apie virtuvės reikalus labai skaniai paplepėjom su profesionalia kulinare @baltutyt Apie jos kelią iš Mažeikių į Sofiją skaitykite www.kliukarka.wordpress.com Rudens magija.
Obuolių kambarys sename name.
Kieme kvepia šlapiais lapais ir raudonskruosčiais vaisiais.
Pyragai, kokteiliai ir dantų galandinimas. Viskam savo laikas.
#applemania #autumnvibes #reserve #readyforwinter #oneappleadaykeepsthedoctoraway #applesmell #savings #blogger #kliukarkablog #bloggerlife #bulgarianautumn #novemberjoys Kai galvoje pilka, kartais tereikia pažiūrėti sau po kojomis. 
#rudenssapnai #autumnvibes #autumnperson #bulgariannature #slowliving #colourfullife #enjoyingthemoment #sunnyday #hereandnow #inspiration #weekendoutdoors Ši pasaka ne mano - ji Šiaurės jūros undinės. Galim grįžti į praeities vietas, bet grįžti į tuomečius save - suktas reikalas. 
Lyg ir tas pats, 
Lyg visai kitas.
#vidiniaidialogai #siauresjura #kelioneslaiku #talkingtomyself Va toks vat ūkanotas nutiko šis rytas. Rūkas išsisklaidė, saulė iš debesų patalų išsirangė, bet tos rudens miglos liko mintyse - jaukuma, ramuma, arbatos su medumi, knygos ir adijalai. Rudens aš vis tik vaikas. #nofilter #autumnvibes #octobermorning #foogy #mysterious
%d bloggers like this: