//
you're reading...
Kasdieniai įkvėpimai, Pažintis su savimi

Apie lūkesčius ir baimes arba kaip aš pardavinėjau čeburekus

DSC00821Kalbėjomės su pussesere apie darbo pokalbį, kuriame ji dalyvavo ir laukia atsakymo dėl gerokai aukštesnės pozicijos nei  dirba dabar. Diskutavome apie pokalbio eigą, klausimus, lūkesčius ir baimes – kaip jai sektųsi dirbti naujoje vietoje, ko reikėtų išmokti, kokia atsakomybė laukia ir kodėl savimi abejoja.

Paskui susisgribome, kad užsiiminėjame splėlionėmis ir buriame šakėmis ant vandens. Kad dar nė žvirblio delne, nė jaučio lankoj. Kodėl vaizduotė kažkaip automatišai įsijungia svarstant, kas būtų, jeigu būtų buvę ar kaip bus, jeigu, o štai sustoti ir įjungti mygtuką „čia ir dabar“ ir fantazuoti kaip šią akimirką praleisti smagiausiai, pavyksta rečiau. Baimės pasiveja iš praeities ir veja į ateitį, o grėsmingos situacijos tą akimirką dažnai net nesuvokiamos kaip grėsmingos, nes reikia VEIKTI.

„Nesugebėsiu, nepavyks, neišmoksiu, nepasieksiu, susimausiu“, – zvimbia ne vieno ausyse, galvose iššūkių akimirkomis. Bet ar tai nuosavos mintys? Ar visos iš aplinkos sugertos frazės, artimųjų ar praeivių nuoskaudos, kompeksai ir lūkesčiai? O gal tiesiog nenoras ir visi tie ne tėra pasiteisinimai nedaryti to, kas, giliai savy žinome, yra ne mūsų kelias, o bandymas pateisinti tų pačių gyvenimo pakeleivių ir praeivių viltis.

Jei norime, net jei susimausime, būsime pabandę. Kitiems susimovimams jau būsim pasiruošę, ir po keliolikto priprasim žiūrėti į tai kaip į tobulėjimo ir išsigryninimo prosesą ir tęsti paieškas.

Nedaug darbo pokalbių man teko dalyvauti. Pirmąjį darbą – prekiauti čeburekais Palangos paplūdimyje padėjo susirasti pajūryje gyvenanti giminaitė. Pokalbio nebuvo, kriterijai – panešti čeburekų krepšį ir aktyviai siūlyti. „Šaltas alus, karšti čeburekai“ – man pažįstamos frazės ne tik iš atostogų ar anekdotų. Tas rėkimas ir buvo sunkiausias. Pirmą pusvalandį mudvi su drauge , septyniolikmetės, tik ištardavom pirmą skiemenį ir leipom juokais. Tačiau noras užsidirbti ir visą vasarą pirmą kartą praleisti pajūryje be tėvų buvo stipresnis. Rezultatas – stipriausias gyvenime turėtas įdegis, sutvirtėjęs kūnas ir moksleivei visai nemažas uždarbis.

Kitą vasarą pas tą pačią giminaitę grįžau dirbti aukle. Studijų metais buvo keletas pokalbių dėl padavėjos darbo, vienas jų – parą nemiegojus po kelionės į Londoną. Tai tiek iš to pokalbio ir atsimenu, kad buvau parą nemiegojusi, ir kad darbą gavau.

Vėliau sekė žurnalistinės praktikos, smagūs, sklandūs pokalbiai su „Aviacijos pasaulio“, „Respublikos“ priedo „Gyvenimas“ redaktorėmis, portalo mxnews.lt , žurnalo „Interjero.lt“ įkūrėjais. Visus darbus gavau ir beveik visais atvejais pokalbio metu turėdavau ir kitą užsiėmimą ar alternatyvų, o darbdaviams manęs reikėjo labiau nei man jų. Gal tai ir buvo paslaptis. Ir šie pasiūlymai sukrisdavo tarsi atsitiktinai – skelbimas žurnalistikos institute, kurso draugo pasiūlymas, buvusios redaktorės rekomendacija, o dėl mxnews tarsi išsibūriau – dar gyvendama Anglijoje ir pardavinėdama saldainius ir ledus (visų vaikų svajonių darbas, ar ne?) ir planuodama grįžti į Lietuvą svajojau apie dinamišką žurnalistinį darbą…Panevėžyje, kuriame būtų kelionių, įdomi tema, kažkas naujo, gera atmosfera . Jau nusipirkusi bilietus pamačiau skelbimą apie gimtajame mieste besikuriantį naują motokroso portalą ir galimybės nepraleidau. „Aukštaitijos radijuje“ po kokių 10 min. pokalbio jau vedžiau tiesioginę priešrinkiminę laidą su vietos politikais.

Nebijau atsakymo ne ir naujų pradžių, o pretenduodavau visuomet tik į vietas, kur tikrai norėčiau dirbti. Man niekada nereikėjo tiesiog darbo, bet kokio darbo, gal todėl ir pokalbius smagu prisiminti – nes jie labiau primindavo smalsų abipusį tyrinėjimą nei griežtą interviu. Niekad neprireikė parodyti ir diplomo – darbai ir motyvacija gerokai iškalbingesni.

Matyt, čeburekai užgrūdino. Tie, kas išdrįsta kasdien keliauti nuo vyrų pliažo iki nudistų ir atgal kelis kartus rėkdami „Karšti čeburekai“, gyvenime neprapuola.

Reklama

About Justina Mikeliūnaitė

Pleputė, stebėtoja, rašytoja ir istorijų sekėja. Emigrantė, žurnalistė. Kliukarka.

Komentarai

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Kategorijos

Įveskite el. pašto adresą, kuriuo norite gauti pranešimus apie naujus įrašus.

Prisijunkite prie kitų 196 pasekėjų

Follow Kliukarka on WordPress.com

Instagram

Blagoevgrade vyksta karšto vyno festivalis. Jei paskubėsit, dar spėsit ir ryt:) Apie Kalėdas įprastai pradedu galvoti gruodžio vidury, bet šiandien nuotaika jau šventinė, klausant bulgariško roko koncerto su karštu vynu. Ruduo plaukuose, kiemuose, daržuose ir lėkštėse. 
Maistas šildo, gydo ir įkvepia, jungia ir yra puiki pokalbių tema.
Apie virtuvės reikalus labai skaniai paplepėjom su profesionalia kulinare @baltutyt Apie jos kelią iš Mažeikių į Sofiją skaitykite www.kliukarka.wordpress.com Rudens magija.
Obuolių kambarys sename name.
Kieme kvepia šlapiais lapais ir raudonskruosčiais vaisiais.
Pyragai, kokteiliai ir dantų galandinimas. Viskam savo laikas.
#applemania #autumnvibes #reserve #readyforwinter #oneappleadaykeepsthedoctoraway #applesmell #savings #blogger #kliukarkablog #bloggerlife #bulgarianautumn #novemberjoys Kai galvoje pilka, kartais tereikia pažiūrėti sau po kojomis. 
#rudenssapnai #autumnvibes #autumnperson #bulgariannature #slowliving #colourfullife #enjoyingthemoment #sunnyday #hereandnow #inspiration #weekendoutdoors Ši pasaka ne mano - ji Šiaurės jūros undinės. Galim grįžti į praeities vietas, bet grįžti į tuomečius save - suktas reikalas. 
Lyg ir tas pats, 
Lyg visai kitas.
#vidiniaidialogai #siauresjura #kelioneslaiku #talkingtomyself Va toks vat ūkanotas nutiko šis rytas. Rūkas išsisklaidė, saulė iš debesų patalų išsirangė, bet tos rudens miglos liko mintyse - jaukuma, ramuma, arbatos su medumi, knygos ir adijalai. Rudens aš vis tik vaikas. #nofilter #autumnvibes #octobermorning #foogy #mysterious
%d bloggers like this: