Apie parkus ir fantaziją

Žmonėms reikia pasiūlyti veiklos scenarijų. Aktyviausiems fantazijos nestinga, tačiau dauguma paklūsta masių psichologijai ir greitai užsikrečia kolektyvinėmis idėjomis. Jei daro visi, turiu ir aš išmėginti. Puiku, jei tos idėjos veda žmones pirmyn ir kuria kokybiškesnį, sveikesnį, sąmoningesnį požiūrį.

Tokios mintys kilo vakar vaikštinėjant po Rilos parką Dupnicoje (Pietryčių Bulgarija). Sekmadienį perpiet jis šurmuliavo, klegėjo, mirguliavo, taškėsi, tirpo ir žaliavo. Tikiu, kad žmones čia sutraukė ne tik vešli augmenija ir Rilos kalnų panorama, bet ir sutvarkyta infrastruktūra. Prekybos centrų filosofija – viskas vienoje vietoje, puikiai tinka ir parkams.

Rilos parkas – naujausias ir moderniausias Bulgarijoje. Atidarytas 2010-aisiais.
Parke įrengtas mini zoologijos sodas su įvairiais paukščiais ir triušiais, lauko treniruokliai, vaikų žaidimų aikštelės, du baseinai (vaikams ir suaugusiesiems. Įėjimas į baseino teritoriją visai dienai – 2 levai (1,02 euro), šezlongas – 4 levai), krepšinio ir tinklinio aikštelės, stalo teniso stalai, futbolo laukas, šaudymo iš lanko zona, prekiaujama suvenyrais ir rankų darbo papuošalais, aksesuarais. Parko te
ritorijoje tyvuliuoja ir nedidelis ežerėlis, kuriame siūloma pasiplaukioti keturviečiais vandens automobiliais (15 min. – 2 levai). Pagrindinėje aišktėje įrengta scena, kurioje vakarais vyksta koncertai.
Išalkus ar ištroškus, prisėsti galima vienoje iš trijų kavinių ar  pasivaišinti ledų vagonėlio asortimentu. O bene labiausiai mane maloniai nustebino didžiulės pavėsinės, kuriose įrengti stalai, suolai ir židiniai. Kaip nemažai lietuvių neįsivaizduoja savo vasaros be šašlykų, taip bulgarai – be ant grotelių keptų kepsnių, kotletų ir iš maltos mėsos suformuotų dešrelių (kebabče). Tad tuščių pavėsinių buvo nedaug, o vienoje jų net buvo švenčiamos krikštynos.

Per parką vinguriuoja Bistricos upė, puikiai įrengti patogūs takeliai, dailūs tilteliai, gausu suoliukų. Norintiems uždegti žvakę už savo ar artimųjų sveikatą ir gerovę įrengta net koplytėlė.

Keliaujant labiau mėgstu ne turistų, o vietinių lankomas vietas ir unikalias jų istorijas.
Tačiau kas galėtų paneigti, kad vietai užklijavus lankytinos vietos etiketę, įtraukus ją į turistinius maršrutus, ji lankoma labiau ir vis mažiau kvestionuojama, kuo toji vieta tokia ypatinga ar įdomesnė už kitas panašias. Dažnai veikia ne vietos aura, o legendos apie ją.

Šį sekmadienį rinkomės tarp Rilos vienuolyno (įspūdinga vieta kalnuose, gausiai lankoma turistų), kuriame jau ne kartą lankėmės ir popietės par
ke mano dar nelankytame mieste. Nors laukinė
gamta vilioja labiau, turiu pripažinti, kad toks tarpinis variantas tarp pietų virtuvėje ir prie laužo – iškyla parke, kur čia pat gali nusipirkti ant grotelių keptų skanėstų, tingiam sekmadieniui puikiai tiko.