//
you're reading...
Meilė sau, Pažintis su Bulgarija, Pažintis su savimi

Atleidimo savaitė arba jei pyksti, atsiprašyk

DSC05605

Amerikiečiai švenčia padėkos dieną, bulgarai – vasario  pabaigoje arba kovo pradžioje (kasmet skirtingai, priklausomai nuo Velykų datos) – atleidimų savaitę (bul. прошки). Keliaujama į svečius pas vyresnius giminaičius su saldžiu lauknešėliu ir atsiprašoma tėvų, krikštatėvių, dėdžių ir tetų, vyresnių brolių ir seserų (bulgarai net atskirus žodžius turi vyresniam broliui ir sesei, kurie naudojami ir vyresniems pusbroliams, bičiuliams, ir visiems, kurių amžius yra nors metais didesnis nei tavo, bet dar mažokas tetos ar dėdės epitetui. Vyresnis brolis/vaikinas- батко, vyresnė sesuo/mergina – кака) už per metus padarytas skriaudas, aštrius žodžius ar kitas negeroves. Šie savo ruoštu suteikia atleidimą ir visi drauge sėda prie stalo.

Lietuviai nei padėkoms, nei atsiprašymams specialios progos lyg ir neturi.  Nežinia ir ar reikia. Juk ir mylime bei mylimės ne tik per Valentino dieną, sveikiname vieni kitus ir linkime sėkmės ir laimės ne tik per gimimo dieną ar Naujus metus, mokomės ne tik per mokslo ir žinių dieną, greičiau atvirkščiai.

Visa tai daroma ar bent siekiama daryti, jei ne kasdien, tai reguliariai. Verta rasti laiko įvertinti savo dienai ir įsivardinti dalykus, už kuriuos esame dėkingi, dar geriau, jei tai susiję su kitų asmenų pasiekimais, elgesiu – padėkoti ir jiems tiesiogiai, įvertinti savo veiksmus ir atsiprašyti, jei įskaudinom kitus žmones, jei buvom neteisūs, pasikarščiavom. Tačiau specialios šventės, datos, primena šias dažnai pamirštamas pareigas, padeda atsigręžti į tikrąsias vertybes ir suburia artimus žmones būrin.

Man bulgariškosios Proški dienos – nauja tradicija, kurią miniu vos antrus metus, tiek, kiek gyvenu šioje šalyje. Atsiprašyti nėra lengva, nuoširdžiai, išjaustai – tai pasąmoningai sieju su asmeniniu pralaimėjimu. Pirmiausia, sunku pripažinti sau, kad buvau neteisi, kad susimoviau, kad pasikarščiavau, neįsigilinau ir t.t. Garsiai tą pripažinti ir kitam žmogui – nejauku, gėda, skauda. Ilgą laiką vengdavau atsiprašyti net tada, kai širdy nešiodavausi kaltę. Bevelydavau apsimesti, kad nieko nebuvo arba ignoruoti situaciją, taip pat vaidinti įsižeidusią, pykti, nes pamanykit, ant manęs supyko. Sunkiai priimdavau kritiką. Dažniau jausdavausi teisi, bet ilgainiui supratau, kad teisumas man laimės neatneša.

Tas noras visiems patikti, būti geriausia, pastebėta slepia kompleksus, tikėtina, besivejančius iš vaikystės. Nors niekada dėl to nesulaukiau tiesioginių pašaipų, gėdijausi, kad tėtis mėgo išgerti, ir pati sau iškėlusi mintį, kad dėl to esu kažkuo  prastesnė, pati iš visų jėgų nuo mažumės ją stengiausi sau ir paneigti, įrodyti, kad esu įdomi, kad esu verta dėmesio ir įvertinimo, kad esu didesnė už aplinkybės kuriose buvau ar esu.

Pamažu į mano gyvenimą ateina suvokimas, kad atsiprašyti yra verta ir gera, kad atsiprašius palengvėja – abiems pusėms. Palengvėja net pagavus save blogai galvojant  apie kitą žmogų ir mintyse atsiprašius, pagalvojus „ant viršaus“ ir kažką gero. Sulaukus trisdešimties, atėjo ir suvokimas, kad aukščiausias pilotažas – gebėti atsiprašyti net tuomet, kai savo kaltės nejauti, vardan santykio su kitu žmogumi, jo augimo, užuot gyvenimo nuolatinėje kovoje, siekiant būti visad teisia.

Lai tų padėkos ir atsiprašymo dienų kiekvieno gyvenimuose būna kaskart, kai jų nori širdis. Ir gyventi taps lengviau ir šviesiau.

Reklama

About Justina Mikeliūnaitė

Pleputė, stebėtoja, rašytoja ir istorijų sekėja. Emigrantė, žurnalistė. Kliukarka.

Komentarai

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Kategorijos

Įveskite el. pašto adresą, kuriuo norite gauti pranešimus apie naujus įrašus.

Prisijunkite prie kitų 196 pasekėjų

Follow Kliukarka on WordPress.com

Instagram

Blagoevgrade vyksta karšto vyno festivalis. Jei paskubėsit, dar spėsit ir ryt:) Apie Kalėdas įprastai pradedu galvoti gruodžio vidury, bet šiandien nuotaika jau šventinė, klausant bulgariško roko koncerto su karštu vynu. Ruduo plaukuose, kiemuose, daržuose ir lėkštėse. 
Maistas šildo, gydo ir įkvepia, jungia ir yra puiki pokalbių tema.
Apie virtuvės reikalus labai skaniai paplepėjom su profesionalia kulinare @baltutyt Apie jos kelią iš Mažeikių į Sofiją skaitykite www.kliukarka.wordpress.com Rudens magija.
Obuolių kambarys sename name.
Kieme kvepia šlapiais lapais ir raudonskruosčiais vaisiais.
Pyragai, kokteiliai ir dantų galandinimas. Viskam savo laikas.
#applemania #autumnvibes #reserve #readyforwinter #oneappleadaykeepsthedoctoraway #applesmell #savings #blogger #kliukarkablog #bloggerlife #bulgarianautumn #novemberjoys Kai galvoje pilka, kartais tereikia pažiūrėti sau po kojomis. 
#rudenssapnai #autumnvibes #autumnperson #bulgariannature #slowliving #colourfullife #enjoyingthemoment #sunnyday #hereandnow #inspiration #weekendoutdoors Ši pasaka ne mano - ji Šiaurės jūros undinės. Galim grįžti į praeities vietas, bet grįžti į tuomečius save - suktas reikalas. 
Lyg ir tas pats, 
Lyg visai kitas.
#vidiniaidialogai #siauresjura #kelioneslaiku #talkingtomyself Va toks vat ūkanotas nutiko šis rytas. Rūkas išsisklaidė, saulė iš debesų patalų išsirangė, bet tos rudens miglos liko mintyse - jaukuma, ramuma, arbatos su medumi, knygos ir adijalai. Rudens aš vis tik vaikas. #nofilter #autumnvibes #octobermorning #foogy #mysterious
%d bloggers like this: